[
  {
    "Liga": "Geltonosios rūdys",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Kviečių ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p><span style=\"color: black;\">Skirtingų rūšių javai geltonosiomis rūdimis vieni nuo kitų neužsikrečia, nes sukėlėjas </span><em style=\"color: black;\">P. striiformis</em><span style=\"color: black;\"> yra siauros specializacijos. Geltonosios rūdys pažeidžia lapus, lapamakštes, stiebus ir varpas. Ant pažeistų augalų dalių paviršiaus susidaro eilėmis išsidėsčiusios geltonos spalvos praplyštančios pūslelės – grybo uredžiai, kuriuose formuojasi urediosporos. Vėliau uredžių vietose lapų apatinėje pusėje susiformuoja smulkūs poepiderminiai rudi teliai su teliosporomis viduje. Teliosporos gali dygti tuoj pat arba peržiemojusios. Grybas žiemoja želmenyse. Pavasarį geltonosios rūdys pirmiausiai išplinta ant apatinių lapų, vėliau plinta į viršutinius lapus, stiebus, varpas.</span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p><span style=\"color: black;\">Geltonosioms rūdims plisti palankūs vėsūs ir lietingi orai, kai temperatūra būna apie  9-13°C, o rasa ant augalų lapų išsilaiko mažiausiai tris valandas. Smarkiau plinta tankiuose jautrių veislių pasėliuose, ypač nukenčia šalia ligotų žieminių javų augantys tos pačios rūšies vasariniai javai. Pradinės infekcijos šaltinis dažniausiai būna rūdimis užsikrėtę augalai, sudygę pabirų, vėliau apkrečiantys ankstyvos sėjos pasėlius.</span></p><br>Žalingumo riba <br><p>Geltonosios rūdys tuo žalingesnės, kuo anksčiau pradeda plisti. Ypač žalingos, kai javų vamzdelėjimo tarpsniu išplinta ant viršutinių lapų.</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Auginant galimai atsparesnių geltonosioms rūdims veislių javus, išvengiama staigaus ligos protrūkio.&nbsp;Fungicidus jautrių geltonosioms rūdims veislių pasėliuose reikėtų naudoti pasirodžius pirmiesiems ligos požymiams, naudojant vėliau, ligai išplitus efektyvumas bus mažesnis.</p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Geltonosios rūdys pažeidžia kviečius, kvietrugius, rečiau – miežius. </p>"
  },
  {
    "Liga": "Obelų rauplės ",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Sėklavaisių augalų ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p>Pavasarį arba vasaros pradžioje viršutinėje lapų pusėje atsiranda apvalių, neryškiais kontūrais, juosvai žalių, vėliau paruduojančių aksominių dėmelių. Jos didėja ir tankėja. Lapai dažnai pirma laiko nukrinta.</p><p>Požymiai ant vaisių rauplių dėmelės būna apvalios, iš pradžių pilkšvai rudos, vėliau žalsvai juodos, ryškių kontūrų. Dėmelių vietoje odelė susiraukšlėja ir vaisiui augant, kartais sutrūkinėja. Anksti apsikrėtę vaisiai būna smulkūs, kartais deformuoti.</p><p>Požymiai ant ūglių. Rauplėtų ūglių žievė būna rudai dėmėta, sutrūkinėjusi. Ūgliai būna storesni, blogai auga, dažnai nudžiūsta.</p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Žiemoja rauplių sukėlėjo grybiena šakutėse, nukritusiuose lapuose. Pavasarį, kai vidutinė paros temperatūra pasiekia apie 9°C ir būna drėgnas oras, sukėlėjo peržiemojusios sporos pasklinda ir apkrečia lapus bei ūglius. Vasarą plinta konidijomis, jas platina lietaus lašai, išnešioja vėjas ir vabzdžiai. Rauplių plitimas bei infekcijos lygis sode priklauso nuo meteorologinių sąlygų, temperatūros bei lapų paviršiaus drėgnumo trukmės.</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p class=\"ql-align-justify\">Nuo rauplių fungicidais purškiama kritiniu ligos pasireiškimo laiku, žaliojo kūgio tarpsniu, žiedpumpuriams rausvėjant ir po žydėjimo (07-09, 57, 69 augimo tarpsniais pagal BBCH skalę), vaisių užuomazgų – vaisių kritimo tarpsniu ir vaisiams augant (71,72, 74-75 augimo tarpsniai pagal BBCH skalę). Siekiant apsaugoti nuo pirminės infekcijos, labai svarbu nepavėluoti nupurkšti fungicidais pirmąjį kartą. Kitų purškimų laikas labai priklausys nuo meteorologinių sąlygų ir ligos vystymosi dinamikos. Žieminių veislių obelis reikėtų purkšti rugpjūčio mėnesį, kad obelų rauplės neplistų sandėlyje (75-77 augimo tarpsnis pagal BBCH skalę).</p><p class=\"ql-align-justify\"><br></p><p class=\"ql-align-justify\">Purškimo laiko nustatymas naudojant&nbsp;prognozavimo modelius</p><p>Integruotai sėklavaisių sodo augalų apsaugai nuo rauplių sėkmingai naudojami ligos plitimo prognozavimo modeliai. Rekomenduojama optimizuoti purškimus fungicidais nuo rauplių pagal prognozavimo modelio duomenis. Obelys nuo rauplių purškiamos tik tuo atveju, kai signalizatorius užfiksuoja infekciją. Jei užfiksuojama nedidelė rauplių infekcija, tokiu atveju purškiamos tik jautriausių rauplėms veislių obelys, jei vidutinė – jautriausių ir vidutinio atsparumo ir jei didelė, purškiamos jautriausių, vidutinio atsparumo ir sąlyginai atsparių veislių obelys.</p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>obelų lapus, vaisius ir ūglius.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Obelų miltligė ",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Sėklavaisių augalų ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p>Pažeisti pumpurai būna ilgesni už sveikus, papurusiais žvyneliais, grublėto matinio paviršiaus. Jie sprogsta vėliau arba visai neišsprogsta.</p><p>Apnikti žiedai atrodo žalsvi, storesniais žiedkočiais, vainiklapiai mėsingi, smulkūs, siauri, greitai džiūsta ir byra.</p><p>Ryškiausiai liga matyti vaismedžiams sulapojus – jauni ūgliai ir žiedai būna aptraukti balta valktimi, o lapai – smulkūs, siauri, į viršų užsirietusiais pakraščiais. Vėliau tokių lapų kraštai paruduoja ir jie pirma laiko nukrinta.</p><p>Vaisių pažeisti miltlige būna aptraukti tinkleliu</p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Sausi ir šilti orai, pertręšimas azoto trąšomis, veislių jautrumas ligai. Kritulių kiekis miltligei plisti įtakos neturi, bet svarbus faktorius yra didelė oro santykinė drėgmė ir šiltas oras.</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Pasirinkti atsparias veisles.<strong> </strong>Svarbu užkirsti kelią pirminei ligos infekcijai, t.y anksti pavasarį išgenėti obelų ūglius su miltligės pažeistais pumpurais. Nuo miltligės purškiama kritiniais ligos pasireiškimo terminais, žaliojo kūgio tarpsniu, žiedpumpuriams rausvėjant ir po žydėjimo (07-09, 57, 69 augimo tarpsniais pagal BBCH skalę). Nuo obelų rauplių naudojami kontaktiniai ir sisteminiai fungicidai tuo pačiu apsaugo ir nuo miltligės, jautrių veislių obelis fungicidais pavasarį nupurkšti reikėtų anksčiau.</p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Obelų pumpurus, žiedus, ūglius, lapus, vaisius.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Obelų paprastasis vėžys",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Sėklavaisių augalų ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p>Jaunos šakutės ir ūgliai nudžiūsta. Serganti žievė parausta, džiūdama įdumba, koncentriškai sutrūkinėja, susidaro pilkšvi kauburėliai su netaisyklingomis kreminės spalvos karputėmis. Ant stambesnių šakų ir kamienų atsiranda gilios, rumbuotos žaizdos. Kai obelys serga uždara vėžio forma, ant šakų būna ne žaizdos, o įvairaus didumo išaugos. Gali sukelti obuolių puvinį. </p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Vaismedžiai apsikrečia rudenį per šakučių randus, atsiradusius nukritus lapams. Į storesnes šakas ir kamieną vėžio sukėlėjas patenka per mechaninius sužalojimus. Paprastojo vėžio sukėlėjas nereiklus šilumai, jo sporuliacija prasideda anksti pavasarį, kai oro temperatūra šiek tiek aukštesnė kaip 0°C. Grybas gali vystytis nuo 2 iki 30°C temperatūroje. Ne visos obelų veislės vienodai atsparios paprastajam vėžiui.</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Pasirinkti atsparias veisles.</p><p>Svarbu apsaugoti vaismedžių kamienus nuo sutrūkinėjimo. Išpjaustyti pažeistas šakutes, o žaizdas aptepti. Šakose esančias žaizdas, jeigu jų negalima išpjaustyti, reikia dezinfekuoti ir aptepti.</p><p>Dažniausiai obelys apsikrečia rudenį per šakučių randus, atsiradusius nukritus lapams, todėl labai svarbūs yra purškimai nuėmus derlių, lapams krintant ir ankstyvasis purškimas pavasarį. </p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Obelų, kriaušių kamienus, šakas<strong>.</strong></p>"
  },
  {
    "Liga": "Rudasis vaisių puvinys",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Sėklavaisių augalų ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p>Ant apsikrėtusių vaisių atsiranda nedidelė ruda apskrita, kiek įdubusi puvinio dėmelė, suminkštėja audiniai. Dėmelė greit apima visą vaisių. Paviršiuje atsiranda gelsvai rusvos arba pilkšvos dulkingos karputės. Jos būna išsidėsčiusios koncentriškais ratais. Kai kurie ant vaismedžių supuvę obuoliai sudžiūsta ir virsta mumijomis, kurios kybo iki kitų metų. Jose grybas peržiemoja. Vaisiai apsikrečia per žaizdeles, o jeigu liečiasi supuvęs ir sveikas, gali apsikrėsti ir per nesužalotą odelę. Į sandėlius šis puvinys patenka su vaisiais iš sodo ir plinta laikymo pradžioje, nes žema temperatūra ligos vystymąsi sulėtina.</p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Ant karpučių esančias konidijas platina vėjas, lietaus lašai arba vabzdžiai perneša ant sveikų vaisių. Geriausiai grybas vystosi šiltu (24-28°C) ir drėgnu (75-80 % santykinė drėgmė) oru. Inkubacijos periodas trumpas – 3-5 dienos. Praėjus 8-10 dienų nuo apsikrėtimo, pradeda formuotis karputės. Ligos plitimą skatina per tankus sodmenų išdėstymas, menkai vėjo prapučiamas sklypas bei veislės jautrumas ligai.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Obuolių kekerinis puvinys ",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Sėklavaisių augalų ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p><u>Kekerinis puvinys sode</u>. Vegetacijos metu sode obuoliai būna pažeisti&nbsp;atskiromis sauso puvinio dėmėmis, dažniausiai prie vaisiaus taurelės, o ne kaip viso vaisiaus puvinys. Ant obuolių jis tampa matomu vaisiams pradėjus bręsti. Puvinys ekonomiškai reikšmingu tampa, kai vegetacijos metu randama apie 12% pažeistų vaisių.&nbsp;Požymiai ant obuolio prasideda nuo nedidelės raudonos dėmelės ant odos iš vienos vaisiaus pusės iki taurelės, pūna sausuoju puviniu, vaisiaus odelė susitraukia ir sudaro vadinamąjį&nbsp;tipišką sausosios akies puvinį angl. <em style=\"background-color: white; color: black;\">dry-eye rot. </em>Ne visada tokių požymių buvimas ant&nbsp;vaisių sode yra susijęs su tolimesniu kekerinio puvinio pasireiškimu sandėlyje.</p><p><u>Sandėlyje</u> kekerinis puvinys panašus į rudąjį, ypač pradžioje. Vaisiaus minkštimas pasidaro šviesiai rudas, kiek salsteli. Kekerinio puvinio spalva nuo šviesiai iki tamsiai rudos, dažniausiai puvinio juosta&nbsp;eina žemyn nuo taurelės, o netaisyklinga puvinio forma yra skiriamasis požymis nuo kitų puvinių su būdingomis,&nbsp;aiškiai apribotomis puvinio dėmėmis. Puvinys taip pat gali kilti nuo kotelio ar vaisiaus šono. Puvinio vieta parodo infekcijos pradžią. Vėliau vaisiai suminkštėja, odelė susiraukšlėja, kartais pratrūksta ir pro plyšelius ima sunktis skysčio lašeliai. Puvinys gali persimesti ir į sveikus vaisius. Ant visai supuvusio vaisiaus paviršiaus gali atsirasti šiam grybui būdingas pilkas pelėsis. Esant kontaktiniam puvinio plitimui, formuojasi dideli supuvusių vaisių lizdai.</p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Puvinio išplitimas labai priklauso nuo derliaus skynimo metu vyraujančių kritulių, jei vaisiai skinami šlapiai, tai supuvusių vaisių kekeriniu puviniu sandėlyje bus gausu. Puvinys pūdo visų veislių, įvairioje taroje bei temperatūroje laikomus vaisius. Sandėlyje, šis puvinys žemoje temperatūroje vystosi greičiau nei bet kuris kitas puvinys. Grybas dažniausiai patenka į sandėlius iš sodo, bet gali išsilaikyti ir nedezinfekuotoje patalpoje bei taroje. Sode užsikrečia per obuolio taurelę, puvinio dėmelė sode nesiplečia, didėti pradeda sandėlyje. Atsparių veislių nėra. Obuoliai labiau nukenčia tais metais, kai per obelų žydėjimą ir kurį laiką po žydėjimo dažnai ir gausiai lyja. Grybas gerai vystosi, kai temperatūra 0°C, bet daugiau žalos padaro, kai ji svyruoja nuo -1°C iki  2°C. </p>"
  },
  {
    "Liga": "Pelėjūninis vaisių puvinys",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Sėklavaisių augalų ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p>Ant pažeistų vaisių atsiranda šviesiai rudos, vandeningos, suminkštėjusios, griežtai ribotos dėmės. Pažeistoje vaisiaus dalyje aiškiai jaučiamas pelėsio kvapas, kuris persiduoda ir sveikam vaisiui. Pažeistos vaisiaus dalies paviršiuje susidaro spuogai – melsvai žalsvas pelėsis. Šiuo puviniu greitai apsikrečia šalia esantys sveiki vaisiai. </p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Grybas labiausiai puola mechaniškai pažeistus, įspaustus, per vėlai nuskintus vaisius. Puvinys daugiausia nuostolių padaro pirmoje laikymo pusėje, jei vaisiai sandėliuose atšaldomi, nuostolių žymiai mažiau. </p>"
  },
  {
    "Liga": "Kriaušių rūdys",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Sėklavaisių augalų ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p class=\"ql-align-justify\">Daugiausia išplinta vasaros viduryje ir pabaigoje.<em> </em>Viršutinėje lapo pusėje pasirodo apskritos arba ovalios geltonai oranžinės ar raudonos dėmės. Apatinėje lapo pusėje atsiranda ryškiai oranžinių spenelių - sporų telkiniai. Jomis vasaros pabaigoje apsikrečia kazokiniai kadagiai (<em>Juniperus sabina</em>). Pažeistose šakutėse sukėlėjas peržiemoja, o pavasarį susidariusias sporas vėjas perneša ant kriaušių ir obelų lapų, jaunų ūglių, kartais ir vaisių. Labai pažeisti lapai nukrinta anksčiau laiko, vaismedžiai nusilpsta, blogiau peržiemoja, blogėja vaisių kokybė. Stipriai pažeistos kriaušės dažniausiai kitais metais nedera.</p><p><br></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Rūdys kriaušių lapus apkrečia, kai vidutinė paros temperatūra ne žemesnė kaip  8°C ir drėgna, ypač po lietaus. Liga labai išplinta ten, kur daug senų, aukštų, sutankėjusių vaismedžių. </p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Augalai tarpininkai, kazokiniai kadagiai (<em>Juniperus sabina</em>), neturi augti arčiau kaip 300 m iki sodo.</p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Kriaušių lapus, vaisius. </p>"
  },
  {
    "Liga": "Kriaušių rauplės",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Sėklavaisių augalų ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p class=\"ql-align-justify\">Rauplės panašios į obelų, ant lapų apatinėje pusėje dėmės neaiškiais kontūrais, žaliai juodos lyg aksominės apnašos. Ant vaisių dėmės juodos, aksominės, apskritos, susiliejančios. Tačiau nuo obelų rauplių skiriasi tuo, kad kriaušių vaisiai giliai sutrūkinėja ir deformuojasi, o ant ūglių rudos, apvalios, kiek iškilusios dėmelės, kuriose žievė sutrūkinėja, atšoka, pasišiaušia, plyšeliuose matyti juodų apnašų. Būtent kriaušių ūgliai yra labai jautrūs rauplių pažeidimui. Ūgliai būna storesni, blogai auga, dažnai nudžiūsta. </p><p><br></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Žiemoja rauplių sukėlėjo grybiena šakutėse, nukritusiuose lapuose. Pavasarį, kai vidutinė paros temperatūra pasiekia apie 9°C ir būna drėgnas oras, sukėlėjo peržiemojusios sporos pasklinda ir apkrečia lapus bei ūglius. Vasarą plinta konidijomis, jas platina lietaus lašai, išnešioja vėjas ir vabzdžiai. Rauplių plitimas bei infekcijos lygis sode priklauso nuo meteorologinių sąlygų, temperatūros bei lapų paviršiaus drėgnumo trukmės.</p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Kriaušes.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Kaulavaisinių moniliozė ir vaisių puvinys",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Kaulavaisių augalų ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p>Moniliozinė degligė pasireiškia pavasarį – ruduoja, nudžiūsta žiedynai, besiskleidžią lapai ir ūgliai. Sergantys pumpurai, žiedai ir lapai lieka kaboti ant vaismedžių. Liga pirmiausia pastebima ant vyšnių ir abrikosų. Vaismedžiai atrodo lyg apšalę ar apdeginti. Kartais drėgnu oru ant nudžiūvusių žiedų ir lapų susidaro pilkšvos dulkingos konidijų karputės. Vasarą konidijos apkrečia kitus lapus. Monilijos užpuola nokstančius mechaniškai arba vabzdžių pažeistus vaisius. Ant vaisių pasirodo nedidelės rudos puvinio dėmės, kurios didėja ir gali apimti visą vaisių. Jų paviršiuje atsiranda pilkai rusvos dulkingos, netvarkingai susitelkusios konidijų karputės. Dalis sergančių vaisių nukrinta, kiti virsta mumijomis. Liga plinta ir nuskintuose, pervežamuose ar laikomuose vaisiuose. Senų ligotų šakučių žievė sueižėja ir prasiveržia lipai.</p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Šaltas ir drėgnas oras kaulavaisiams žydint – pagrindinė sąlyga infekcijai plisti. Sporas platina vėjas, lietus, vabzdžiai.</p><p><strong>&nbsp;</strong></p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Pasirinkti atsparias veisles.<strong> </strong></p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Vyšnias, trešnes, abrikosus, slyvas.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Vyšnių kokomikozė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Kaulavaisių augalų ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p>Kokomikozė pažeidžia lapus, vaiskočius, jaunus ūglius, vaisius. Jautriausios ligai vyšnios yra pavasarį žydėjimo metu ir lapams skleidžiantis, kai sukėlėjas subrandina pernykščiuose lapuose žiemojančias sporas ir jas paskleidžia. Liepos mėnesio pradžioje lapų viršutinėje pusėje matyti rausvai rudos, pakrikos arba grupelėmis susitelkusios smulkios, 1-2 mm skersmens, dėmelės. Apatinėje lapo pusėje dėmelėse formuojasi smulkūs, rausvi grybo acervuliai. Tose vietose lapo epidermis iškyla, plyšta ir išsiveržia balzgana arba rausva sporų masė. Lapai gelsta, o liepos ir rugpjūčio mėnesį masiškai krinta. Pažeisti vaisiai sudžiūsta, vaiskočiai paruduoja.</p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Ligai plisti optimali temperatūra  15-20ºC, drėgmė daugiau kaip 60 %, krituliai. Jautrios ligai veislės.</p><p>&nbsp;</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Pasirinkti atsparias veisles.<strong> </strong></p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Vyšnias, trešnes, abrikosus, slyvas.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Slyvų šratligė ",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Kaulavaisių augalų ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p>Labiausiai nukenčia slyvos, kiti kaulavaisiniai – mažiau. Pažeidžia lapus, ūglius pumpurus, vaisius. Ant lapų atsiranda šviesiai rudos. Iki 5mm skersmens, tarpusavyje galinčios susilieti dėmės. Jas riboja raudonai rudas lapalakščio ruoželis. Dėmių vietoje audiniai iškrinta ir lapai lieka skylėti. Ant ūglių žievės susidaro nedidelės iš pradžių apskritos, vėliau tįstančios oranžiškai raudonos šviesesniais centrais dėmės. Žievė tose vietose suplyšta, sunkiasi lipai. Ligos pažeisti pumpurai būna pajuodę, blizgančio, tarsi lakuoto paviršiaus. Jie neišsiskleidžia. Anksti užsikrėtusiuose vaisiuose pasirodo gilios tarpusavyje galinčios susilieti žaizdos. Vėliau apsikrėtę būna išmarginti truputį įdumbančiomis, purpurinėmis, su rausvu apvadu dėmėmis. Šratligė pažeidžia vieną vaisiaus pusę ir tiek, kad atsidengia kauliukas.</p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Šratligei plisti reikia didelio santykinio oro drėgnumo ir kritulių lapų skleidimosi tarpsniu. Inkubacinis periodas trunka 5-14 dienų. Sukėlėjui vystytis optimali temperatūra  15-20ºC, sporos pradeda dygti esant  1ºC.</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Pasirinkti atsparias veisles.<strong> </strong></p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Slyvas, vyšnias, trešnes, abrikosus, persikus.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Slyvų sidabraligė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Kaulavaisių augalų ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p>Liga labai išplitusi ant slyvų, trešnių, abrikosų, persikų, bet labai sparčiai plinta ir ant vyšnių, sukeldama lapų sidabraligę ir medienos baltąjį puvinį. Sergančių augalų lapai darosi balzgani, lyg pienuoti arba pasidabruoti. Jie būna pasiraitę ir mažesni už sveikus lapus. Ligos požymiai pirmiausia išryškėja ant žemutinių šakų lapų paprastai birželio mėnesį. Antroje vasaros pusėje dažnai visos lajos lapai pasidaro balzgani, vėliau jie pradeda ruduoti ir nukrinta šiek tiek anksčiau, negu sveikų vaismedžių. Vaisiai ant sergančių vaismedžių dažniausiai visai neužsimezga, vaismedis nusilpsta. Kitais metais ligos smarkiau pažeistos šakos pradeda džiūti. Ligos kilmė gali būti dvejopa – infekcinė ir neparazitinė. Sidabraligę sukelia boro stoka, oro ir dirvos drėgmės trūkumas esant intensyviam saulės apšvietimui, stiprus genėjimas, perskiepijimas, voratinklinių erkių pažeidimai. Stresui išnykus, ant naujų ūglių nelieka ligos požymių. Esant neinfekcinei ligos kilmei, pažeisti lapai paprastai išsaugo žalias zonas prie pagrindinių gyslų. Tačiau dažniau pasitaiko negrįžtama – infekcinė ligos forma, kuri gali turėti ilgą paslėptą periodą, o išoriniai požymiai gali pasirodyti tik paveikus jau minėtiems stresams. Pažeistų šakų ir kamienų žievė sueižėja ir vėliau apsitraukia grybo vaisiakūniais.</p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Kenkia per stiprus augimas, paskatintas azoto trąšų pertekliaus, stiprus genėjimas, boro trūkumas.</p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Slyvas, vyšnias, trešnes, abrikosus, persikus.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Slyvų rūdys ",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Kaulavaisių augalų ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p>Vasaros viduryje ant apatinės slyvų lapų pusės atsiranda daug šviesiai rudų, dulkingų spuogelių. Jų daugėja ir vasaros pabaigoje jie tampa tamsiai rudi, o viršutinė lapų pusė įgauna bronzinį atspalvį. Ligoti lapai pirma laiko nukrinta. Grybas peržiemoja nukritusiuose lapuose.</p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Rūdžių tarpinis augalas ir nuolatinis ligos platintojas yra geltonžiedė plukė.</p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Slyvas, abrikosus, persikus. </p>"
  },
  {
    "Liga": "Abrikosų lapų tafrinozė ",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Kaulavaisių augalų ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p class=\"ql-align-justify\">Tafrinozė lengvai atpažįstama pavasarį, skleidžiantis lapams. Liga pažeidžia ūglius, lapus, kartais net žiedus ir vaisius. Pažeisti lapai garbanojasi, tampa šviesiai žalios ar gelsvai rausvos spalvos, vėliau pasidaro tamsiai raudoni. Lapai sustorėja, praranda elastingumą, lūžta, išsikraipo, ant jų atsiranda tarsi pūslės. Stipriai pažeisti lapai greitai nudžiūsta ir nukrenta. Vėliau nukrenta ir vaisių užuomazgos. Smarkiai pažeisti vaismedžiai nebeauga, o žiemą pašąla arba žūva.</p><p><br></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Ligai išplisti palankūs drėgni ir vėsūs orai pavasarį. Ligos požymiai pastebimi anksti pavasarį, išsprogus pirmiesiems lapeliams.</p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Abrikosus, persikus. </p>"
  },
  {
    "Liga": "Braškių verticiliozė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Uoginių augalų ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p>Apsikrėtę braškių kereliai gali žūti per 3-4 savaites („greitoji“ forma). Iš pradžių nuvysta ir sudžiūva kraštiniai lapai, o po to ir visas augalas. Anksti susirgęs kerelis nespėja subrandinti uogų bei išleisti ūsų. Susirgęs vėliau subrandina smulkias, rūgščias, blogos išvaizdos uogas. Ūsai džiūsta kartu su pagrindiniu krūmu. Dirvose, kur yra pakankamai drėgmės, augalai tą vasarą nežūva („lėtinė“ forma). Tokie krūmai smulkesni, dera menkai, uogos būna deformuotos, daugelio krūmų išoriniai lapai rausvo atspalvio. Perpjovus stiebelį skersai, matyti patamsėję vandens indai. </p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Vytuliai sparčiai vystosi pavasarį gegužės pabaigoje ir birželio mėnesį. Ligos požymiai gausėja palaipsniui iki rugpjūčio - rugsėjo mėnesio. Palankūs šilti ir drėgni orai. Daugiausia augalų suserga žydėjimo – uogų skynimo laikotarpiu. Liga pavojingiausia auginant braškes drėgnose, užmirkusiose, sunkiose dirvose. Plinta per dirvožemį ir su daigais.</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p class=\"ql-align-justify\">Pasirinkti atsparias veisles.<strong> </strong>Sodinti tik sveikus, išaugintus specialiuose daigynuose, testuotus nuo karantininių ligų ir sertifikuotus braškių daigus. Nesodinti braškių žemose, užmirkstančiose vietose. Laikytis sėjomainos. </p><p><br></p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Braškes, avietes, abrikosus, vyšnias, trešnes, slyvas ir kitus sumedėjusius bei žolinius augalus.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Braškių vytulys ir uogų odiškasis puvinys",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Uoginių augalų ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p>Braškėse pasireiškia dvi šio sukėlėjo formos: viena gali sukelti braškių vytulį, kita – odiškąjį uogų puvinį. Jeigu uogų nokimo metu būna aukšta temperatūra, bet trūksta drėgmės, ant uogų atsiradusios gelsvos, vėliau bronzinės dėmės sustabdo uogų nokimą, bet visos uogos nesupūdo. Jeigu drėgmės ir šilumos pakanka, dėmės didėja, spalva keičiasi iki violetinės ir apima visą uogą. Uogos minkštimas pakeičia spalvą, sustandėja. </p><p>Vytulį sukelianti patogeno forma yra žymiai pavojingesnė negu odiškasis puvinys, nes braškių kereliai žūsta. Pirmieji požymiai pasirodo ant lapų – tai melsvai žalsvos dėmės ir raudonos dėmės ant lapkočių, jaunesni lapai vysta. Lapų skrotelės audiniai ruduoja ir nyksta, patogenas skverbiasi link šaknies ir sukelia šaknies kaklelio paraudimą. </p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Sukėlėjas daugiau išplinta karštą ir drėgną vasarą </p><p><strong>&nbsp;</strong></p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Pasirinkti atsparias veisles.<strong> </strong>Sodinti tik sveikus, išaugintus specialiuose daigynuose, testuotus nuo karantininių ligų ir sertifikuotus braškių daigus. Nesodinti braškių žemose, užmirkstančiose vietose. Laikytis sėjomainos. </p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Braškes, obelis, avietes.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Braškių šviesmargė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Uoginių augalų ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p class=\"ql-align-justify\">Liga pažeidžia lapus, vaiskočius, uogas. Sukėlėjas pradeda plisti braškėms žydint ir intensyviai dauginasi iki vidurvasario. Pavasarį ant lapų atsiranda rausvai rudų, nedidelių dėmelių, kurios greit plečiasi, jų centras šviesėja, darosi pilkšvas, o gana plati pakraščių juosta pasidaro tamsiai raudona. Dėmės didėja ir vėliau susilieja. Kartais dėmių centras iškrinta. Smarkiai pažeisti žiedkočiai ruduoja, plonėja ir priglunda prie dirvos paviršiaus, lapai nudžiūsta.</p><p><br></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Labiausiai grybas plinta, kai yra 20-22ºC temperatūra, 85 % ir didesnis santykinis oro drėgnumas. Inkubacinis periodas 10-15 d. Pavasarį, kai tik oro temperatūra pasiekia  5ºC, pradeda susidaryti naujos konidijos. Plinta, kai nesilaikoma agrotechnikos reikalavimų, kai sunki, mėšlu pertręšta dirva. </p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Pasirinkti atsparias veisles.<strong> </strong></p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Braškes.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Braškių rudoji dėmėtligė ",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Uoginių augalų ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p>Ant lapų susidaro nemažos, apvalios, dažnai netaisyklingos, neryškiai nuo sveiko audinio atsiribojusios dėmės su juodais kauburėliais, rudos, rausvai violetinės arba juodai rudos spalvos. Sergančių braškių lapai nudžiūsta prieš laiką, susidaro mažiau žiedinių pumpurų, sumažėja ir kitų metų derlius. </p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p class=\"ql-align-justify\">Ligą platina vėjas ir vabzdžiai. Optimalios sąlygos – neaukšta temperatūra ir dažni lietūs. Pirmoje vasaros pusėje liga plinta lėtai, jos beveik nepastebime, o rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais pažeidžia iki 90 % visų lapų. Labiausiai nukenčia senesni lapai, ypač piktžolėtuose braškynuose.</p><p><br></p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Pasirinkti atsparias veisles.<strong> </strong></p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Braškes.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Braškių miltligė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Uoginių augalų ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p>Serga<strong> </strong>visos antžeminės augalo dalys. Pirmieji požymiai pasirodo gegužės mėnesį. Ant lapkočių ir lapų apatinės pusės pasirodo baltos voratinkliškos apnašos. Žiedpumpuriai ir žiedai taip pat apsitraukia baltomis, lyg miltai apnašomis, o uogas dengiančios primena vašką. Ligoti lapai storėja, jų pakraščiai raukšlėjasi, užsisuka laiveliu į viršų. Vėliau sudžiūsta. </p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Liga labai žalinga po priedangomis ir šiltnamiuose auginamoms braškėms, sausomis ir karštomis vasaromis gali pasireikšti ir lauke ant jautrių ligai veislių braškių.</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Pasirinkti atsparias veisles.<strong> </strong>Drėkinimas sumažina ligos plitimą.</p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Braškes.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Kekerinis puvinys (sin. Pilkasis puvinys)",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Uoginių augalų ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p>Be uogų, pažeidžia žiedus, žiedpumpurius, lapkočius, vaiskočius, uogų užuomazgas, lapus. Uogas užkrečia žydėjimo metu. Tačiau jeigu meteorologinės sąlygos grybo vystymuisi nepalankios (sausa ir karšta), tai iš apkrėstų žiedų gali užaugti sveikos uogos. Ant grybų užpultų nokstančių uogų atsiranda rudos, suminkštėjusios dėmės, kurios greitai plečiasi, apima visą uogą ir supūdo ją šlapiuoju puviniu. Vėliau uogų paviršių aptraukia puri pilka veja – pelėsis, sudarytas iš grybienos ir konidijų. Vos palietus, konidijos ima dulkėti. Taip apkrečia sveikas uogas. </p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Pažeistų braškių skaičius tiesiogiai priklauso nuo kritulių kiekio uogų brendimo metu. </p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Pasirinkti atsparias veisles. Braškių nesodinti žemose, užmirkstančiose vietose, laikytis sėjomainos. Efektyvi priemonė yra braškyno mulčiavimas. Būtina laiku išravėti piktžoles, nepertręšti azoto trąšomis.</p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Braškes, avietes, serbentus, agrastus, kitas uogas, daržoves bei dekoratyvinius augalus.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Braškių antraknozė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Uoginių augalų ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p class=\"ql-align-justify\">Labai žalinga ir sudėtinga liga, nes ją sukelia keletas kenkėjų. Ant nesunokusių uogų pasirodo nuo šviesios iki tamsiai rudos ar netgi juodos spalvos dėmių, ant prinokusių vaisių – ir tamsiai raudonai violetinių dėmių. Dėmės plinta greitai, kol apima visą vaisių; puvinio paviršius gali būti padengtas nuo rausvos iki oranžinės spalvos sporų masės. Antraknozei yra jautrios visos braškių dalys, tačiau šios ligos klastingiausia savybė yra ta, kad augalai gali užsikrėsti medelynuose dauginimo metu, tačiau požymiai nepasireiškia tol, kol augalai nepersodinami į auginimo vietas. Augalai pradeda vysti ir gan greitai žūva. Antraknozė pasireiškia kaip pašaknio liga – braškių kerelio vytuliu. Pirmiausia liga pasireiškia tamsiomis, mažomis dėmėmis ant lapų, ūsų ir stiebų. Joms didėjant apjuosiamas stiebas, formuojasi tamsūs pailgi, sausi stiebo įdubimai. </p><p><br></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Aukšta temperatūra ir ilgai išsilaikanti drėgmė (nebūtinai krituliai) sukelia požymių atsiradimą intensyviai augančioje braškių plantacijoje</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Pasirinkti atsparias veisles. Braškių nesodinti žemose, užmirkstančiose vietose, laikytis sėjomainos. Efektyvi priemonė yra braškyno mulčiavimas. Būtina laiku išravėti piktžoles, nepertręšti azoto trąšomis.</p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Braškes.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Serbentų deguliai",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Uoginių augalų ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p class=\"ql-align-justify\">Deguliai aptinkami ant lapų, vaiskočių, vaisių, jaunų ūglių. Ant lapų vasarą pasirodo smulkios, kampuotos arba apvalios dėmelės. Vėliau jos pasidaro juodos, blizgančiu paviršiumi. Smarkiai pažeisti lapai ruduoja, džiūsta, susisuka ir pirma laiko nukrinta. Ant lapkočių, vaiskočių ir vaisių dėmelės nedidelės, juodos, panašios į musių išskyras. Gali nudžiūti ūgliai ir šakos. Uogos lėtai noksta, būna kietos, neskanios. Sergantys krūmai žiemą gali apšalti.</p><p><br></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p class=\"ql-align-justify\">Sporas platina vėjas, lietus, vabzdžiai. Labai žalinga drėgno, vėsaus klimato vietovėse. Esant 15ºC temperatūrai, inkubacinis periodas trunka 8-12 dienų. Per vegetaciją išsivysto kelios grybo generacijos. Jautrios deguliams veislės.</p><p><br></p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p class=\"ql-align-justify\">Pasirinkti atsparias veisles.<strong> </strong>Sodinti tik sveikus, išaugintus specialiuose daigynuose, testuotus nuo karantininių ligų ir sertifikuotus serbentų daigus. </p><p><br></p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Serbentus, agrastus. </p>"
  },
  {
    "Liga": "Serbentų tamsioji miltligė (sin. Agrastų valktis)",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Uoginių augalų ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p>Jauni ūgliai, lapai, uogos apsitraukia pilkšvu retu, miltuotu apnašu. Sendama grybiena sutankėja, paruduoja. Sergantys lapai susisuka ir nukrinta, ūgliai deformuojasi ir žiemą nušąla. Uogos lėtai noksta, netinka maistui, suplyšinėja ir nukrinta.</p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>90-100 % santykinė oro drėgmė ir 17-28ºC temperatūra. Vešliai augantys, azoto trąšomis pertręšti vaiskrūmiai serga dar labiau. Jautrios ligai serbentų veislės.</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Pasirinkti atsparias veisles.<strong> </strong>Sodinti tik sveikus, išaugintus specialiuose daigynuose, testuotus nuo karantininių ligų ir sertifikuotus serbentų daigus. Veiksminga krūmus laiku genėti ir tręšti subalansuotomis trąšomis.</p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Serbentus, agrastus.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Serbentų šviesmargė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Uoginių augalų ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p class=\"ql-align-justify\">Šviesmargė aptinkama ant lapų, kartais ant uogų ir nesumedėjusių ūglių. Pažeistose vietose iš pradžių atsiranda rudų, vėliau nešvariai baltų ar pilkšvų dėmelių, nuo sveikų audinių atsiribojusių tamsiai ruda juostele. Smarkiau pažeisti lapai džiūsta, susisuka ir nukrinta jau rugpjūčio mėnesį. Tokie krūmai nusilpsta, jų uogos neprinoksta. Pačios uogos suserga vėlai – ant jų atsiranda panašių dėmelių kaip ir ant lapų, tik jos šiek tiek įdubusios. Dėmelių vietose audinys gali plyšti.</p><p><br></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Vyrauja lietingi orai, nes sukėlėjo sporos dygsta tik vandens lašuose ir apkrečia lapus iš apatinės pusės. Ligai mažiau atsparūs senesnių augalo dalių lapai.</p><p>&nbsp;</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Pasirinkti atsparias veisles.<strong> </strong>Sodinti tik sveikus, išaugintus specialiuose daigynuose, testuotus nuo karantininių ligų ir sertifikuotus serbentų daigus. Veiksminga krūmus laiku genėti ir tręšti subalansuotomis trąšomis. </p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Serbentus, agrastus.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Serbentų viksvinės rūdys",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Uoginių augalų ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p>Pažeidžia lapus, užuomazgas, žiedus, vaiskočius ir net jaunus žalius serbentų ūglius, vėliau – uogų užuomazgas. Uogakrūmiai apsikrečia žydėdami. Ant užsikrėtusių augalo dalių atsiranda rausvai rudų ar geltonai oranžinių dėmių. Vėliau jos iškyla ir virsta akytais spuogais. Netrukus apatinėje lapų pusėje ir ant kitų sergančių augalo dalių susiformuoja smulkiai korėti, oranžiniai telkiniai, panašūs į geltonas pagalvėles su įdubimais. Juose subręsta daugybė sporų, kurios užkrečia viksvas (Carex spp.). Ligos sukėlėjas toliau vystosi ant viksvų, kur ir peržiemoja, o pavasarį apkrečia serbentus.</p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Ligos plitimą skatina drėgnas oras pavasarį. </p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Pasirinkti atsparias veisles.<strong> </strong>Sodinti tik sveikus, išaugintus specialiuose daigynuose, testuotus nuo karantininių ligų ir sertifikuotus serbentų daigus. Veiksminga krūmus laiku genėti ir tręšti subalansuotomis trąšomis.</p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Serbentus.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Serbentų veimutrūdė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Uoginių augalų ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p class=\"ql-align-justify\">Pažeidžia tik lapus. Apie vidurvasarį lapo viršutinėje dalyje susiformuoja geltonos, nelygiai išsidėsčiusios dėmės. Lapo apatinėje pusėje formuojasi smulkios, oranžinės, plyštančios pūslelės – grybo sporos. Jas oro srovės nuneša ant kitų serbentų lapų. Netrukus sporų vietoje išauga pilkšvi, ruduojantys šereliai. Rudenį jie padengia visą lapų apatinę pusę. Pažeisti lapai nukrinta 1–1,5 mėn. anksčiau, todėl kitais metais nesusiformuoja žiediniai pumpurai, krūmai tampa jautrūs šalčiams.</p><p><br></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p class=\"ql-align-justify\">Vasarą sporoms plisti labai palankus drėgnas ir šiltas oras. Rudenį šios sporos užkrečia veimutines bei kitas penkiaspygles pušis (<em>Pinus strobus</em>) ir joms padaro nemažai žalos. Pavasarį ant pušų išsivysčiusios sporos užkrečia serbentus.</p><p class=\"ql-align-justify\">Serbentų nesodinti arti veimutinių pušų.</p><p><br></p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Pasirinkti atsparias veisles.<strong> </strong>Sodinti tik sveikus, išaugintus specialiuose daigynuose, testuotus nuo karantininių ligų ir sertifikuotus serbentų daigus. Veiksminga krūmus laiku genėti ir tręšti subalansuotomis trąšomis. </p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Serbentus.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Javaklupė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Kviečių ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p><span style=\"color: black;\">Pažeistų augalų šaknys genda, augalai gelsta, išbąla, blogai krūmijasi. Liga labiau išplinta atsėliuotuose javuose arba sėtuose po varpinių žolių, varputėtose, blogai įdirbtose, suslėgtose, netur­tingose humuso, rūgščiose ir drėgnose dirvose. Pažeistų augalų varpos dažnai būna tuščios arba išaugina smulkius grūdus, todėl brendimo metu nenulinksta, išlieka stačios, pabalusios, vėliau patamsėja, nes ant nebevegetuojančių augalų varpų įsikuria varpų juodligės sukėlėjai ir įvairūs saprotrofai. Tokie augalai labai lengvai išsirauna iš dirvos, jų šaknys būna papuvusios, o pašaknys – pajuodavęs. Šaknų paviršiuje susiformuoja juodi smulkūs skleročiai – grybo vaisiakūniai. La­bai pažeistas stiebo pamatas suminkštėja, augalai išlinksta, suklumpa. Dažniausiai liga plinta židiniais, kopijuojančiais dirvos mikroreljefą, bet pažeidžia ir pavienius augalus. Ligos sukėlėjas peržiemoja augalų liekanose ir dirvoje.</span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p><span style=\"color: black;\">Javaklupės sukėlėjo sankaupos ypač gausios, kai sėjomainoje auginama daug varpinių javų bei varputėtose dirvose. Liga labiau išplinta skurdžiose organinių medžiagų dirvose, nes ten yra mažesnis kitų mikroorganizmų aktyvumas. Javaklupei plisti labai palanku, kai šlapias ruduo, švelni žiema bei drėgnas ir ilgas pavasaris.</span></p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p><span style=\"color: black;\">Javų auginimas po nevarpinių priešsėlių, humuso kiekio dirvoje gausinimas, galimai atsparesnių veislių javų auginimas gali sumažinti javaklupės plitimo riziką. Kadangi ligos sukėlėjas yra dirvoje gyvenantis patogenas, fungicidai nuo šios ligos neveiksmingi. Todėl sėjant javus į lauką, kuriame anksčiau buvo nustatyta javaklupės pažeidimų, reikėtų sėti veiksmingu beicu apdorotą sėklą.</span></p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Javaklupė pažeidžia žieminius kviečius, žieminius rugius, žieminius kvietrugius, žieminius miežius ir varpines žoles.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Kietosios kūlės",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Kviečių ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p><span style=\"color: black;\">Pažeidžia žieminių kviečių varpas. Sergančios javų varpos pieninės brandos tarpsniu būna labiau pasišiaušusios, tamsiai žalios, truputį mažesnės, nei sveikų augalų. Vaškinės brandos tarpsniu ligotų augalų varpose vietoj grūdų susiformuoja kūlių maišeliai, pripildyti tam­sios kūlėsporių masės, padengti suplonėjusia grūdo luobele. Pažeistos varpos lengvesnės nei sveikos, todėl subrendusios nenusvyra, nuimant derlių ligoti grūdai sutraiškomi ir sporos apkrečia visus grūdus. Kūlimo metu pavienės kūlėsporės ar kūlių maišeliai patenka į dirvą, kur pastarieji sausoje dirvoje gyvybingi gali išbūti mažiausiai dvejus metus. Kūlėsporėms būdingas nemalonus silkės kvapas. Kai kietosios kūlės išplitusios, toks kvapas yra jaučiamas dar nekultų kviečių lauke, taip pat ir nukulti grūdai, užteršti kūlėsporėmis, nemaloniai dvokia.</span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p><span style=\"color: black;\">Kietųjų kūlių infekcijos šaltinis yra užsikrėtusi sėkla ir kūlimo metu į dirvą patekę kūlėsporės. Daigams apsikrėsti ypač palanku, kai javų dygimo metu dirva yra apysausė, o dygimo tarpsnis užsitęsęs.</span></p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p><span style=\"color: black;\">Auginant atsparesnes kietosioms kūlėms javų veisles, pasėliai apsaugomi nuo smarkios infekcijos. Kadangi kietųjų kūlių užkratas gali būti ir dirvoje, reikėtų vengti žieminių javų atsėliavimo. Kūlėsporės ant sausos sėklos paviršiaus gali išlikti gyvybingos daugelį metų, todėl sėklos beicavimas cheminiais beicais yra pagrindinė apsaugos priemonė nuo kietųjų kūlių.</span></p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Kietosios kūlės pažeidžia žieminių kviečių, žieminių kvietrugių varpas.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Kviečių dryžligė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Kviečių ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p><span style=\"color: black;\">Liga dažniausiai pažeidžia lapus, tačiau sukėlėjas randa­mas ir ant stiebų, varpų ir grūdų. Naujai pasirodę kviečių dryžligės požymiai yra nesunkiai atpažįstami. Iš pradžių ant lapų pasimato mažos gelsvai rudos ar rudos rombo formos dėmelės, kurios palaipsniui didėja. Būdingiausi kviečių dryžligės ant lapų požymiai yra, kai pažeidimo vietoje išryškėja ryškiu geltonu apvadu apri­botos įvairaus dydžio gelsvai rudos, pailgos ar rombo formos dėmės, kurių centre yra tamsiai ruda dėmelė. Ši tamsi dėmelė labai gerai matoma žiūrint į pažeistą lapą prieš šviesą. Kol lapai yra jauni ar aktyviai auga, dėmės išlieka mažos. Prasidėjus augalų brendimui, dėmės didėja, susilieja, ant lapų susidaro įvairaus dydžio dėl li­gos žuvusių audinių dėmės. Ligai išplitus, javų pasėlis, stebint iš toli, atrodo ištisai gelsvas. Priklausomai nuo veislės jautrumo ligai, dėmių spalva ir forma gali šiek tiek skirtis ir požymiai gali būti mažiau būdingi. Ligai išplitus ir dėmėms senstant, kviečių dryžligės požymiai pasidaro panašūs į lapų septoriozės. Neįgudus sunku šių kelių ligų pažeidimus atskirti.</span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p class=\"ql-align-justify\"><span style=\"color: black;\">Kviečių dryžligės sukėlėjas žiemoja šiaudų likučiuose ir ražienoje pseudoteciais, taip pat sėklose, želmenyse arba savaime sudygusiose pabirose. Pavasarį dažniausiai plinta lytinėmis sporomis – askosporomis, kurioms išsilaisvinti iš pseudotecių reikalinga lašelinė drėgmė ir  15°C temperatūra. Jaunų augalų lapai kviečių dryžligei mažiau jautrūs nei bręstančių, todėl, tik esant palankioms aplinkos sąlygoms, liga javų pasėliuose gali gausiau išplisti anksti pavasarį. </span></p><p><span style=\"color: black;\">Lapų pažeidimo vietose formuojasi nelytinės sporos – konidijos, kurių dauginimasis sparčiausias, kai vyrauja  20-25°C temperatūra ir didesnė, kaip 95 % santykinė oro drėgmė. Liga intensyviau plinta tankiuose pasėliuose, kuriuose ilgiau laikosi drėgmė ir susidaro palankus mikroklimatas ligai vystytis. Kviečių ir kvietrugių atsėliavimas, supaprastintas žemės dirbimas atsėliuojant, sėja į ražieną, sudygusios grūdų pabiros yra svarbiausi veiksniai, lemiantys kviečių dryžligės plitimą.</span></p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p><span style=\"color: black;\">Kviečių dryžligės riziką sumažina agrotechnikos priemonės – galimai atsparių veislių auginimas, tinkama sėjomaina, sudygusių grūdų pabirų naikinimas. Atsėliuojant kviečius ir kvietrugius, vengti supaprastinto žemės dirbimo ir sėjos į ražienas. Pastebėjus pirmus kviečių dryžligės požymius, ypač jautrių veislių pasėlyje ir vyraujant palankiems ligai plisti orams, reikia purkšti fungicidais. Labai svarbu parinkti optimalią fungicido normą ir nesuvėlinti purškimo. Purškiant pasėlį tik vieną kartą, tikslinga naudoti fungicidą visa ar artima visai norma.</span></p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Kviečių dryžligė pažeidžia žieminius ir vasarinius kviečius, žieminius ir vasarinius kvietrugius.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Kviečių dulkančiosios kūlės",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Kviečių ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p><span style=\"color: black;\">Dulkančiosiomis kūlėmis žieminiai kviečiai apsikrečia gana retai. Sergantys augalai nuo sveikųjų skiriasi tuo, kad vietoj normalių varpų išplaukėja tik stagarėliai, aplipę kūlėsporėmis. Pradžioje kūlėsporių masė būna padengta plona plėvele, kuri greit suplyšta ir kūlėsporės išbyra. Dulkančiosiomis kūlėmis kviečiai apsikrečia javų žydėjimo metu. Kūlėsporė patekusi ant žiedo, įauga į mezginę, ir formuojantis grūdui, grybiena įsikuria gemale. Pasėjus tokį grūdą, grybiena auga kartu su augalu, o jam išplaukėjus, vietoje varpos matomas tik stagarėlis. Dulkančiosios kūlės plinta per sėklą.</span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Apsikrėtimui dulkančiomis kūlėmis yra palankūs vėsūs, vėjuoti orai javams žydint, taip pat ilgas žydėjimo periodas.</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p><span style=\"color: black;\">Išvengti dulkančiųjų kūlių infekcijos padeda galimai atsparesnių veislių kviečių auginimas. Kadangi sukėlėjo pradai įsikuria grūdo viduje, tai esant įtarimui, kad kviečių sėkla gali būti užsikrėtusi </span><em style=\"color: black;\">U. tritici</em><span style=\"color: black;\">, reikia naudoti sisteminio poveikio cheminius beicus.</span></p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Dulkančiosios &nbsp;kūlės pažeidžia žieminius ir vasarinius kviečius.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Lapų septoriozė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Kviečių ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p><em style=\"color: black;\">Mycosphaerella graminicola</em><span style=\"color: black;\"> (</span><em style=\"color: black;\">Zymoseptoria tritici</em><span style=\"color: black;\">) augalus gali pažeisti nuo daigų tarpsnio. Pirmiausia ligos požymiai išryškėja ant apatinių lapų šiltą vėlyvą rudenį arba anksti pavasarį. Ant apatinių pažeistų lapų (ypač kurie liečiasi su dirva) iš pradžių at­siranda neryškios, vandeningos, nedidelės dėmelės. Jos didėja ir virsta ištįsusiomis, netaisyklingo stačiakampio formos rusvomis ar rudomis dėmėmis. Joms senstant, centras pašviesėja įgaudamas pilkai baltą (panašų į pelenų) atspalvį. Dėmėse susi­formuoja plika akimi matomi juodi taškeliai – grybo piknidžiai. Jie dažniausiai būna išsidėstę pagal gyslas ir ypač išryškėja po lietaus arba rytais, kada ant augalų dar yra rasa. </span><em style=\"color: black;\">Phaeosphaeria nodorum</em><span style=\"color: black;\"> (</span><em style=\"color: black;\">Parastagonospora nodorum)</em><span style=\"color: black;\"> sukeliama lapų septoriozė pasėliuose išplinta vėlesniais augalo vystymosi tarpsniais nei sukelta </span><em style=\"color: black;\">Z. tritici</em><span style=\"color: black;\">. Ant lapų pradžioje susidaro smulkios dėmelės. Jos sparčiai didėja įgaudamos elipsės formą, pasidaro rusvos spalvos, aplink dėmę susidaro geltonas ratilas. Senstančiose dėmėse susiformuoja labai smulkūs šviesiai rudi taškeliai – piknidžiai. Jie dėmėje plika akimi sunkiai įžiūrimi. Norint įžiūrėti šiuos taškelius, pakanka 10 kartų didinančios lupos. Ligai plintant, dėmės apima didesnę lapų dalį ir juos nudžiovina. Lapų septoriozės, ypač sukeliamos </span><em style=\"color: black;\">P. nodorum</em><span style=\"color: black;\">, požymius labai lengva sumaišyti su kviečių dryžligės požymiais. Piknidžiai dėmių viduje yra vienas iš skiriamųjų bruožų. Lapų septoriozės dėmės yra daugiau pailgos ir neapribotos geltonu ap­vadu, kaip kad kviečių dryžligės dėmės.</span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Lapų septoriozė išplinta vyraujant drėgniems, su dažnais lietumis orams. <em>Z. tritici</em> sukėlėjui optimali oro temperatūra apie  15-20°C, <em>P. nodorum</em> -  20-25°C. Kai kviečiai ir kvietrugiai dažnai atsėliuojami, labai padidėja ligos išplitimo rizika. Supaprastintas žemės dirbimas atsėliuojant, sėja į ražienas palankiais ligai plisti metais yra pagrindiniai veiksniai, galintys sukelti epideminį ligos išplitimą. Taip pat literatūroje nurodoma, kad trumpesnio šiaudo veislės yra jautresnės lapų septoriozei.</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p class=\"ql-align-justify\"><span style=\"color: black;\">Siekiant sumažinti lapų septoriozės plitimą prevencinėmis priemonėmis, reiktų vengti atsėliavimo ir supaprastinto žemės dirbimo bei sėjos į ražienas atsėliuojant. Kiek galima atsparesnių veislių auginimas taip pat yra svarbi ligos prevencijos priemonė. Norint išvengti su sėkla plintančio </span><em style=\"color: black;\">P. nodorum</em><span style=\"color: black;\"> užkrato, sėklą reikia beicuoti. Atsižvelgiant į tai, kiek intensyviai lapų septoriozės plinta, fungicidai naudojami vieną ar du kartus. Efektyviais fungicidais purškiama vos tik pastebėjus pirmus ligos požymius.&nbsp;Labai svarbu parinkti optimalią fungicido normą ir nesuvėlinti purškimo. Purškiant pasėlį tik vieną kartą, fungicidą tikslinga naudoti visa ar artima visai norma.</span></p><p><span style=\"color: black;\">Lapų septoriozės sukėlėjui </span><em style=\"color: black;\">Z. tritici</em><span style=\"color: black;\"> būdinga didelė atsparumo strobilurinų klasės fungicidams atsiradimo rizika, todėl pasirenkant fungicidus, reiktų vengti strobilurinų pakartotinų purškimų, naudoti registruotus produktus, vengti nereikalingų profilaktinių purškimų.</span></p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Lapų septorioze serga žieminiai ir vasariniai kviečiai, žieminiai ir vasariniai kvietrugiai.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Miltligė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Kviečių ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p><span style=\"color: black;\">Miltligė pažeidžia augalų stiebus, lapus, lapamakštes ir varpas, padengdama juos baltu grybienos valkčiu, kuri sendama, tamsėja, pa­ruduoja. Kurį laiką užkrėsti lapai išlieka žali ir gyvybingi. Lapo antroje pusėje pažeidimo vieta pagelsta. Vėliau ligos apimtas plotas palaipsniui apmiršta. Grybienos paviršiuje gausiai susiformavusias konidijas vėjas platina dideliais atstumais ir apkrečia sveikus augalus. Oru plintantis užkratas gali būti randamas visur ir yra nekontroliuojamas. Besikaitaliojantys sausi ir drėgni orai yra labai palankūs miltligei plisti. Miltligės pažeistoje lapo vietoje nutrūksta fotosintezė ir pasirodo chlorozės. Miltligei išplitus ankstyvais augalo vystymosi tarpsniais, augalai gali prasčiau išsikrūmyti. Vėlesniais vystymosi tarpsniais dėl miltligės pažeidimo mažėja žalias lapų plotas, taip pat ir grūdų derlius. Vėliau pažeidimų vietose ant senų grybienos kolonijų galima matyti juodus taškelius – miltligės sukėlėjo vaisiakūnius kleistotecius.</span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Miltligei plisti palankiausia temperatūra yra  15-22°C. Pakilus temperatūrai per  25°C, ligos vystymasis sulėtėja arba net sustoja. Konidijoms sudygti reikalinga didelė santykinė oro drėgmė, tuo tarpu sporuliacijai ir sporoms pasklisti palankesni sausesni orai. Todėl besikaitaliojantys sausi ir drėgni orai yra labai palankūs miltligei plisti. Ypač didelę žalą miltligė gali padaryti jautrių šiai ligai veislių pasėliuose. Gausus tręšimas azoto trąšomis, tankūs pasėliai padidina miltligės išplitimo riziką. Ankstyvos sėjos žieminiai ir vėlyvos sėjos vasariniai javai miltligės labiau pažeidžiami. Kadangi šios ligos sukėlėjo sporos plinta oru, todėl, auginant kaimynystėje tos pačios rūšies javus, liga gali išplisti anksčiau ir labiau. Ligos užkrato šaltiniu gali būti ir sudygusios pabiros. Liga labiau gali išplisti laukuose tarp miškų, slėniuose, kur vyrauja palankesnis mikroklimatas.</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p><span style=\"color: black;\">Nuo miltligės galima apsisaugoti auginant atsparesnių veislių javus. Reiktų vengti atsėliavimo (dėl pabirų) ir tos pačios rūšies žieminių ir vasarinių augalų kaimynystės (kviečiai šalia ar po kviečių, miežiai šalia ar po miežių). Pagal galimybę naikinti sudygusias grūdų pabiras. Optimalus sėjos laikas ir sėklos norma yra labai svarbūs formuojant pasėlio tankumą. Ypač vengti gausaus tręšimo azoto trąšomis. </span></p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Vasarinius ir žieminius kviečius, vasarinius ir žieminius kvietrugius, vasarinius ir žieminius miežius, žieminius rugius, avižas.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Alternariozė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Runkelių ligos",
    "Aprasas": "Žalingumo riba <br><p>Lietuvos sąlygomis nenustatyta </p><br>Aprašymas / Požymiai<br><p>Ligos dėmės pasirodo runkelių lapų galuose. Nekrotinės dėmės plinta tarp gyslų link lapo vidurio. Ligos apimtas visas lapas nudžiūsta. Ant parudavusių lapų susidaro rudas velvetinis grybo sporų apnašas. Grybas, sukeliantis ligą vystosi ant seniausių ar <span style=\"color: rgb(51, 51, 51); background-color: rgb(255, 255, 255);\">kenkėjų ir/ar nepalankių aplinkos veiksnių </span>pažeistų lapų. Šiai ligai jautresni runkeliai, kai trūksta boro ir/ar mangano.</p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Runkelių lapai pažeisti kenkėjų (runkelinės musės lervų ar kt.);</p><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Mechaniškai pažeisti lapai (pvz.: krušos);</p><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Skurstantys dėl boro ar mangano trūkumo;</p><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Pažeisti kitų grybinių ar virusinių&nbsp;ligų.</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Optimalus tręšimas makro ir mikro trąšomis;</p><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Kenkėjų savalaikė kontrolė;</p><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Grybinių ligų efektyvi kontrolė.&nbsp;</p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Cukrinius ir pašarinius runkelius.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Alternariozė, juodoji dėmėtligė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Burokėlių ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p>Ant lapų iš pradžių atsiranda smulkių juodų apskritų dėmelių, kurios plečiasi, pasidaro rievėtos, apsitraukia rudai juodomis apnašomis, jų centrai paruduoja. </p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Pažeidžia burokėlius, kopūstus, griežčius, ropės, ridikus, ridikėlius, krienus, žiedinius ir briuselio kopūstus, runkelius, dobilus, lubinus ir kt. daržoves.</p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Ligai plisti padeda vėjas, lietus, palanki 20–24 °C oro temperatūra ir 85–100% santykinė oro drėgmė.</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Sėti beicuotą sėklą, rinktis atsparias veisles. Pastebėjus ligos požymius arba profilaktiškai naudoti fungicidus šaknims esant didesnėms nei 0,5 cm skersmens, iki pilnai išsivysto ir pasiekia būdingą formą bei dydį (BBCH 41–49). Laikytis 3–4 m. sėjomainos, po derliaus nuėmimo giliai suarti, naikinti piktžoles.</p><p class=\"ql-align-justify\">Informacija apie registruotus produktus&nbsp;http://www.vatzum.lt/</p><p><br></p>"
  },
  {
    "Liga": "Burokėlių bakterinis vėžys",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Burokėlių ligos",
    "Aprasas": "Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Serga burokėliai, obelys, kriaušės, vyšnios, slyvos, avietės, pomidorai, kopūstai, ropės, dobilai, žirniai ir kt. augalai</p><br>Aprašymas / Požymiai<br><p>Ant burokėlių šakniavaisio, dažniausiai prie šaknies kaklelio, susidaro gana didelės išaugos – gumbai. Ligą sukeliančios bakterijos, būdamos šakniavaisyje, išskiria auksinų tipo medžiagas, skatinančias augalo ląstelių pagreitintą dauginimąsi. Iš pradžių gumbai yra minkšti, vėliau sumedėja, sukietėja, jų paviršius pasidaro nelygus, gauburiuotas arba sueižėjęs, viduje tuštumų nėra. Augalai skursta, išauga maži šakniavaisiai, nes daug maisto medžiagų sunaudoja greitai besidalijančios ląstelės. Laikymo metu bakterijų užpulti šakniavaisiai supūva</p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Optimalios sąlygos bakterijoms vystytis yra  25-30 °C temperatūra ir dirvos pH neutralus. Bakterijos jautrios saulės spinduliams ir sausrai, tačiau dirvoje išsilaiko ilgai. Ligos sukėlėjas peržiemoja sergančiuose augaluose ir jų liekanose</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Siekiant apsaugoti pasėlį, laikytis 3–4 m. sėjomainos. Sandėliavimui atrinkti tik sveikus šakniavaisius, pašalinti augalų liekanas. </p>"
  },
  {
    "Liga": "Burokėlių cerkosporozė, rudmargė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Burokėlių ligos",
    "Aprasas": "Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Serga burokėliai, cukriniai bei pašariniai runkeliai. </p><br>Aprašymas / Požymiai<br><p>Runkelinė cerkospora pažeidžia burokėlių lapus ir stiebus. Ligos požymiai pradeda išryškėti apie rugpjūčio pradžią — lapų abiejose pusėse atsiranda daugybė nedideliu iki 5 mm skersmens, kampuotų rusvų su tamsesniais rudai rausvais iškilusiais kraštais dėmių.<em> </em>Vėliau dėmės šviesėja, pasidaro balzganos, prakiūra, ir lapas pasidaro skylėtas. Liga prasideda nuo senų, išorinių lapų ir palaipsniui apima vidurinius lapus. Dėmių kartais susidaro tiek daug, kad lapai patamsėja, nudžiūsta ir susiraito. </p><p>Daug žalos padaro drėgną šiltą vasarą, ypač sėklojams.</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Rekomenduojama sėti beicuotą sėklą. Pasirodžius pirmiesiems ligos požymiams naudoti fungicidus. Laikytis trejų metų sėjomainos.</p><p>Informacija apie registruotus produktus&nbsp;http://www.vatzum.lt/</p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Burokėliams užsikrėsti rudmarge palankausios sąlygos, kai oro temperatūra apie  20 °C ir drėgnumas didesnis kaip 70 % , kai vyrauja apsiniaukę orai, rūkas. Grybas gali žiemoti ir plisti su apsikrėtusia sėkla ir augalų liekanose. Stipriai rudmargės apimti lapai silpniau asimiliuoja. Tikėtina, kad liga pasireikš vėlesniais augimo tarpsniais (BBCH 35–49) vasaros antroje pusėje.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Sklerotinis puvinys ",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Burokėlių ligos",
    "Aprasas": "Kokius augalus pažeidžia? <br><p class=\"ql-align-justify\">\tSerga burokėliai, morkos, petražolės, kopūstai, agurkai, pupelės ir kt. daržovės. Sandėliavimo metu morkos, svogūnai, kopūstai, ropės, ridikai, pomidorai, bulvės, agurkai ir kt. daržovės.</p><p><br></p><br>Aprašymas / Požymiai<br><p>Vegetacijos metu virš dirvos esanti šakniavaisio dalis suminkštėja ir apsitraukia balta, į vatą panašia grybiena. Sandėliavimo metu morkos greitai supūva, pasidengia balta grybiena, kuri greitai plinta ir supūdo didelę dalį morkų</p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>\tOptimali temperatūra   24 <sup>o</sup>C. Patogenui palanku plisti kai yra šilta  25-35 °C ir drėgna. Ši liga ypač intensyviai plinta drėgnoje aplinkoje. Labiau plinta rūgščiose sunkiose šlapiose dirvose.</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Laikytis 3–4 m. sėjomainos. Sandėliavimui atrinkti tik sveikus šakniavaisius, pašalinti augalines liekanas. Sandėliavimo vietose palaikyti 3–4° C temperatūrą ir 95–98 % santykinį drėgnį. Pasodams skirtus burokėlius rekomenduojama beicuoti. Pastebėjus ligos požymius arba profilaktiškai naudoti fungicidus šaknims esant didesnėms nei 0,5 cm skersmens iki pilnai išsivysto ir pasiekia būdingą formą bei dydį (BBCH 41–49).</p><p>Informacija apie registruotus produktus&nbsp;http://www.vatzum.lt/</p>"
  },
  {
    "Liga": "Juostuotoji dryžligė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Miežių ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p><span style=\"color: black;\">Liga pažeidžia miežių daigų ir suaugusių augalų lapus, grūdus. Tai su sėkla plintanti liga. Pirmi ligos požymiai gali būti matomi jau ant pirmo, antro ar trečio daigo lapelio ir vėliau išplisti ant kitų lapų. Ant nau­jai pasirodžiusių lapų pasimato geltonas dryžis, dažniausiai ant lapamakštės ar lapo pagrindo. Šis dryžis palaipsniui ištįsta per visą lapo ilgį ir lapo audiniai toje vietoje greitai žūsta. Dryžiai palaipsniui susilieja ir lapas tose vietose sudžiūsta. Žuvus audiniams, atsiranda įtrūkimų. Ligoti augalai yra skurdūs. Plaukėjimo metu viršutinis lapas dažnai būna rusvas. Smarkiai ligos pažeisti augalai gali neišplaukėti arba išplaukėjusios varpos gali būti deformuotos. Grūdai tokiose varpose yra neišsivystę arba labai susiraukšlėję, parudavę.</span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Kai dygimo metu vyrauja drėgni ir vėsūs orai, augalo jautrumas juostuotajai dryžligei padidėja. Daigai labiausiai užsikrečia, kai dirvos temperatūra yra apie  12°C ir yra vidutinio drėgnumo. Grūdų užsikrėtimui nuo lapų (nuo grūdo užsimezgimo iki kietosios brandos) palanku aukšta santykinė oro drėgmė, o oro temperatūra gali kisti nuo  10 iki  30°C. Liga ypač išplisti gali sėjant nebeicuotą, jautrių ligai veislių sėklą.</p><br>Žalingumo riba <br><p>Užkrėsta sėkla beicuojama.</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Pagrindinė apsauga nuo juostuotosios dryžligės – neužkrėstos <em style=\"color: black;\">P. graminea </em><span style=\"color: black;\">sėklos naudojimas. Užkrėsta sėkla beicuojama. Norint sumažinti nepalankių sąlygų įtaką dygimo metu, reikia sėti optimaliais terminais į gerai paruoštą dirvą. Auginti atsparesnių veislių miežius.</span></p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Juostuotoji dryžligė pažeidžia vasarinius ir žieminius miežius.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Miežių dulkančiosios kūlės",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Miežių ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p>Pažeidžia miežių varpas. Ligos požymiai išryškėja miežiams plaukėjant. Išplaukėjusios kūlėtos varpos būna užpildytos tamsiai ru­dos kūlėsporių masės, kuri būna padengta sidabriškai pilkos trapios membranos. Kūliagrūdžius dengianti membrana gana greitai plyšta ir teliosporos vėjo, lietaus, vabzdžių pernešamos ant kaimyninių augalų žiedų. </p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Kūlėsporėms sudygti ir krėsti augalą palankiausia, kai miežių žydėjimo metu vyrauja drėgni, debesuoti orai, oro temperatūra  15-22°C. Dulkančiosioms kūlėms miežių veislės yra nevienodo jautrumo. Kūlėta sėkla yra pagrindinis dulkančiųjų kūlių infekcijos šaltinis.</p><br>Žalingumo riba <br><p><span style=\"color: black;\">Sėklos beicavimas sisteminio veikimo, efektyviais nuo dulkančiųjų kūlių beicais sumažina ligos išplitimo riziką.</span></p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p><span style=\"color: black;\">Atsparių veislių miežių auginimas yra svarbi prevencijos priemonė nuo dulkančiųjų kūlių. Reikėtų naudoti sertifikuotą, neužkrėstą kūlėmis sėklą. Sėklos beicavimas sisteminio veikimo, efektyviais nuo dulkančiųjų kūlių beicais apsaugo dygstantį miežio daigą nuo kūliagrybio prasiskverbimo į daigelį. Vėlinant vasarinių miežių sėją bei vyraujant sausiems orams miežių dygimo metu, beicų veiksmingumas nuo dulkančiųjų kūlių mažėja, todėl sėja optimaliais terminais taip pat yra viena iš priemonių nuo šios ligos.</span></p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Pažeidžia vasarinius ir žieminius miežius.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Miltligė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Miežių ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p><span style=\"color: black;\">Miltligė pažeidžia augalų stiebus, lapus, lapamakštes ir varpas, padengdama juos baltu grybienos valkčiu, kuri sendama, tamsėja, pa­ruduoja. Kurį laiką užkrėsti lapai išlieka žali ir gyvybingi. Lapo antroje pusėje pažeidimo vieta pagelsta. Vėliau ligos apimtas plotas palaipsniui apmiršta. Grybienos paviršiuje gausiai susiformavusias konidijas vėjas platina dideliais atstumais ir apkrečia sveikus augalus. Oru plintantis užkratas gali būti randamas visur ir yra nekontroliuojamas. Besikaitaliojantys sausi ir drėgni orai yra labai palankūs miltligei plisti. Miltligės pažeistoje lapo vietoje nutrūksta fotosintezė ir pasirodo chlorozės. Miltligei išplitus ankstyvais augalo vystymosi tarpsniais, augalai gali prasčiau išsikrūmyti. Vėlesniais vystymosi tarpsniais dėl miltligės pažeidimo mažėja žalias lapų plotas, taip pat ir grūdų derlius. Vėliau pažeidimų vietose ant senų grybienos kolonijų galima matyti juodus taškelius – miltligės sukėlėjo vaisiakūnius kleistotecius.</span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Miltligei plisti palankiausia temperatūra yra  15-22°C. Pakilus temperatūrai per  25°C, ligos vystymasis sulėtėja arba net sustoja. Konidijoms sudygti reikalinga didelė santykinė oro drėgmė, tuo tarpu sporuliacijai ir sporoms pasklisti palankesni sausesni orai. Todėl besikaitaliojantys sausi ir drėgni orai yra labai palankūs miltligei plisti. Ypač didelę žalą miltligė gali padaryti jautrių šiai ligai veislių pasėliuose. Gausus tręšimas azoto trąšomis, tankūs pasėliai padidina miltligės išplitimo riziką. Ankstyvos sėjos žieminiai ir vėlyvos sėjos vasariniai javai miltligės labiau pažeidžiami. Kadangi šios ligos sukėlėjo sporos plinta oru, todėl, auginant kaimynystėje tos pačios rūšies javus, liga gali išplisti anksčiau ir labiau. Ligos užkrato šaltiniu gali būti ir sudygusios pabiros. Liga labiau gali išplisti laukuose tarp miškų, slėniuose, kur vyrauja palankesnis mikroklimatas. </p><br>Žalingumo riba <br><p>Fungicidai naudojami labai padidėjus miltligės išplitimo rizikai. Ankstyvaisiais tarpsniais purškiama pasirodžius pirmiesiems ligos požymiams efektyviais nuo miltligės fungicidais.</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p><span style=\"color: black;\">Nuo miltligės galima apsisaugoti auginant atsparesnių veislių javus. Reiktų vengti atsėliavimo (dėl pabirų) ir tos pačios rūšies žieminių ir vasarinių augalų kaimynystės (miežiai šalia ar po miežių). Pagal galimybę naikinti sudygusias grūdų pabiras. Optimalus sėjos laikas ir sėklos norma yra labai svarbūs formuojant pasėlio tankumą. Ypač vengti gausaus tręšimo azoto trąšomis. </span></p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p class=\"ql-align-justify\">Vasarinius ir žieminius kviečius, vasarinius ir žieminius kvietrugius, vasarinius ir žieminius miežius, žieminius rugius, avižas.</p><p><br></p>"
  },
  {
    "Liga": "Pašaknio ir šaknų puviniai",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Miežių ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p><em style=\"color: black;\">B. sorokiniana</em><span style=\"color: black;\"> ir </span><em style=\"color: black;\">Fusarium</em><span style=\"color: black;\"> spp. dažnai plinta su užkrėsta sėkla, todėl užsikrėtę daigai gali žūti dygimo metu. Jei išsilaiko, auga skurdūs, su ru­domis dėmėmis ant šaknų ar augalo pamato. Jeigu užkrato šaltinis yra augalų liekanos arba dirva, tai pirminiai ligos požymiai – smulkios rudos dėmelės pa­sirodo ant šaknelių, koleoptilių, apatinio tarpubamblio dengiamųjų lapalakščių. Vėliau dėmės didėja, apatinė stiebo dalis paruduoja. </span><em style=\"color: black;\">Fusarium</em><span style=\"color: black;\"> spp. pažeidimai dažnai išplinta ir ant antro bei trečio tarpubamblių. Ligoti augalai gali būti pavieniai ar pažeisti pakrikais ploteliais, jie blogiau vystosi, atsilieka ūgiu. Dažnai pažeisti augalai anksčiau subręsta, užaugina smulkesnius grūdus. </span><em style=\"color: black;\">B. sorokiniana </em><span style=\"color: black;\">antrines konidijas platina lietus arba vėjas ir užkrečia javų lapus bei varpas. </span><em style=\"color: black;\">Fusarium </em><span style=\"color: black;\">spp. askosporos vasaros metu iš subrendusių peritecių apkrečia varpas. Li­gos sukėlėjai peržiemoja augalų liekanose arba dirvoje, taip pat plinta per užkrėstą sėklą.</span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p class=\"ql-align-justify\">Tiek <em style=\"color: black;\">Fusarium</em><span style=\"color: black;\"> spp.,&nbsp;tiek </span><em style=\"color: black;\">Bipolaris sorokiniana</em><span style=\"color: black;\">&nbsp;infekcija plinta per augalų liekanas ir per dirvą. </span>Pašaknio ir šaknų puvinių sukėlėjų sankaupos ypač gausios, kai sėjomainoje auginama daug varpinių javų, varputėtose bei minimalaus žemės dirbimo dirvose, ar kur sėjama tiesiai į ražieną. Šie ligų sukėlėjai smarkiau išplinta šiltu ir drėgnu oru. </p><p><br></p><br>Žalingumo riba <br><p><span style=\"color: black;\">Siekiant sumažinti ligų žalą daigų tarpsniu, sėklą beicuoti efektyviais nuo šių patogenų beicais.</span></p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p><span style=\"color: black;\">Varpinių javų atsėliavimas arba sėja po varpinių žolių ar į varputėtas dirvas skatina pašaknio ligų išplitimą. Daugiau nei 90 % gyvybingų </span><em style=\"color: black;\">B. sorokiniana</em><span style=\"color: black;\"> konidijų randama viršutiniame 15 cm dirvožemio sluoksnyje, todėl gilus arimas gali sumažinti javų apsikrėtimo riziką. Žemės dirbimo be arimo technologijos skatina pašaknio puvinių sukėlėjų sankaupas viršutiniame dirvos sluoksnyje, didindamos pašaknio ligų išplitimo riziką. Kadangi </span>tiek <em style=\"color: black;\">Fusarium</em><span style=\"color: black;\"> spp.,&nbsp;tiek </span><em style=\"color: black;\">B. sorokiniana</em><span style=\"color: black;\"> plinta taip pat ir per užkrėstą sėklą, siekiant sumažinti ligų žalą daigų tarpsniu, verta sėklą beicuoti efektyviais nuo šių patogenų beicais.</span></p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Pašaknio ir šaknų puviniai pažeidžia žieminius ir vasarinius kviečius, žieminius ir vasarinius kvietrugius, žieminius ir vasarinius miežius, žieminius rugius, avižas, varpines žoles.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Pavasarinis pelėsis",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Miežių ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p><span style=\"color: black;\">Pavasarį, nutirpus sniegui, matomi išgedusių nubalusių žiemkenčių plotai. Jų želmenys būna sulipę, apraizgyti balta, pilkšva arba rausvo at­spalvio voratinkline grybiena. Ant augalų lapų gali būti ir pavienės balkšvos, vandeningos dėmės. Anksti pavasarį ant pažeistų augalų lapų susiformuoja grybo vaisiakūniai – sporodochijai su konidijomis. Vėlyvą pavasarį ant apatinių augalo lapamakščių susiformuoja periteciai, kurie vasarą drėgnu ir vėsiu oru subrendusias aukšliaspores išbarsto ir apkrečia lapus ir javų varpas.</span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Pavasarinio pelėsio išplitimą skatina sniego danga ant neįšalusios žemės, ilgai pavasarį nenutirpęs sniegas, drėgnas ir šaltas pavasaris. Stipriau nukenčia ankstyvos sėjos, peraugę pasėliai. Ligos sukėlėjo pradų didesnės sankaupos yra po atsmėliuotų varpinių javų ir minimaliai dirbtose dirvose.</p><br>Žalingumo riba <br><p>Sėklos beicavimas nuo <em>Fusarium</em> spp. veiksmingais beicais apvalo sėklas ir nuo pavasarinio pelėsio ligos sukėlėjo.</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p><span style=\"color: black;\">Pavasarinis pelėsis labiau pažeidžia ankstyvos sėjos, peraugusius javus, todėl žiemkenčius reikėtų sėti optimaliais sėjos terminais. Kadangi </span><em style=\"color: black;\">M. nivale </em><span style=\"color: black;\">parazituoja ant įvairių varpinių augalų, tarp jų ir ant žolių, yra didelė tikimybė, kad susidarius palankioms sąlygoms, atsėliuoti arba pasėti į varputėtą dirvą varpiniai javai nuo pavasarinio pelėsio nukentės labiau, nei sėti po rapsų, žirnių ir kitų nemiglinių augalų.</span></p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Pavasarinis pelėsis pažeidžia žieminius kviečius, žieminius kvietrugius, žieminius rugius, žieminius miežius ir daugiametes žoles.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Ramularija",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Miežių ligos",
    "Aprasas": "Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Ramularija pažeidžia vasarinius ir žieminius miežius.</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Atsparesnių veislių miežių auginimas yra svarbi profilaktinė priemonė nuo ramularijos. Pagrindinė apsaugos priemonė nuo šios ligos yra fungicidai. Kadangi ramularija miežių pasėliuose plinta grūdo formavimosi metu, labai svarbu, kad fungicidai nuo šios ligos būtų naudojami vamzdelėjimo pabaigoje ar net plaukėjimo metu.</p><br>Žalingumo riba <br><p>Fungicidai nuo ramularijos miežių pasėliuose naudojami vamzdelėjimo pabaigoje-plaukėjimo metu. </p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Gausios rasos nakties metu yra viena iš svarbiausių aplinkos veiksnių ramularijai plisti, nes ligos sukėlėjo sporoms dygti būtina drėgmė lapo paviršiuje. Tose lapo vietose, kur kaupiasi rasos lašeliai, ligos pažeidimas būna didžiausias. Ligai plisti optimali  23-25°C oro temperatūra. Ligos sukėlėjas, kaip saprotrofas gyvena ant sunykusių augalų, kaip parazitas – ant įvairių varpinių augalų. Manoma, kad pirminis užkratas į miežių pasėlius patenka nuo laukinių žolių arba nuo savaime sudygusių grūdų pabirų. Randama ligos sukėlėjo ir ant sėklų. Miežių veislių jautrumas ramularijai gali labai skirtis, tačiau visiškai atsparių veislių nėra.</p><br>Aprašymas / Požymiai<br><p><span style=\"color: black;\">Ramularijos pirmus požymius ant lapų galima pamatyti miežių krūmijimosi metu - bamblėjimo pradžioje. Tuo laikotarpiu ant apatinių lapų matomos apvalios ar ovalios dėmės. Jos nėra apribotos lapų gyslų, yra didesnės (apie 1 mm skersmens) nei vėlesniais tarpsniais išryškėjančios dėmės. Šie ramularijos pažeidimai lieka ant apatinių lapų. Aktyvaus augalo augimo metu ramularijos požymiai beveik neišryškėja. Liga intensyviau pradeda plisti ant viršutinių lapų miežiamas išplaukėjus. Pirmiausia pasimato punktyrinės šviesios dėmelės, kurios vėliau pereina į tamsiai rudas ar beveik juodas nedideles dėmes. Būdingos ramularijai dėmės yra 1-3 mm ilgio ir 0,5 mm pločio, aiškiai apribotos lapo gyslų. Jų dydis priklauso nuo ligos intensyvumo bei auginamos veislės jautrumo.</span></p>"
  },
  {
    "Liga": "Rinchosporiozė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Miežių ligos",
    "Aprasas": "Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Pažeidžia žieminius ir vasarinius <span style=\"color: black;\">kvietrugius (veisles, kuriose vyrauja rugio genoti­pas), </span>žieminius ir vasarinius miežius, žieminius rugius.</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p><span style=\"color: black;\">Javuose rinchosporiozė gali pradėti plisti nuo bamblėjimo tarpsnio ir plinta iki vaškinės brandos. Rekomenduotina auginti atsparesnes rinchosporiozei miežių veisles. Javų atsėliavimas skatina ligos plitimą. Svarbu gerai užarti pabiras bei varpines žoles. Labiau ši liga pažeidžia ankstyvos sėjos javus. Sėklos beicavimas apsaugo nuo ligos plitimo daigų tarpsniu. Išskirtinais atvejais gali tekti purkšti du kartus, tačiau paprastai pakanka vieno purškimo vamzdelėjimo-plaukėjimo tarpsniais.</span></p><br>Žalingumo riba <br><p><span style=\"color: black;\">Fungicidai naudojami vamzdelėjimo-plaukėjimo tarpsniais. Sėklos beicavimas apsaugo nuo ligos plitimo daigų tarpsniu. </span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Rinchosporiozei plisti palankūs vidutiniškai šilti ir lietingi orai. Liga smarkiau reiškiasi jautrių veislių pasėliuose. Ligos sukėlėjo užkratas išsilaiko pernykščių šiaudų liekanose, nuo kurių pavasarį subrandintas sporas lietus arba vėjas nuneša ant javų želmenų. Pradinės infekcijos šaltiniu taip pat gali būti ir užkrėsta sėkla.</p><br>Aprašymas / Požymiai<br><p class=\"ql-align-justify\"><span style=\"color: black;\">Pažeidžia kvietrugių tas veisles, kuriose vyrauja rugio genoti­pas. Rinchosporiozė pažeidžia koleoptilę, lapus, lapamakštę, varpažvynius, akuo­tus. Ant lapų ar lapamakščių atsiranda aiškiai rudai apriboti, balkšvai ar žalsvai pilki pažeidimai, kurie vėliau įgauna vandeningą išvaizdą. Dėmės yra ovalios ar pailgos, išsidėsčiusios nepriklausomai nuo lapų gyslų. Vėliau dėmių centras išdžiūsta ir pašviesėja, įgaudamas šviesiai pilką, rusvą ar balkšvą atspalvį. Dėmės ant miežių lapų ryškiai rudai apribotos, ant rugių ir kvietrugių – ne taip ryškiai, pradžioje matosi tik žalsvai pilkos dėmės, kurios vėliau pašviesėja, išdžiūva. </span><em style=\"color: black;\">R. secalis </em><span style=\"color: black;\">užkratą platina lietaus lašai ir oro srovės. Lietaus lašas tekėdamas lapu, surenka konidijas ir dažnai užsilaiko lapo prisijungimo prie stiebo vietoje, o krisdamas užkratą perneša ir ant kitų lapų, todėl dėmės dažnai įsikuria lapo pažastyse per visą lapo plotį.</span></p><p><br></p>"
  },
  {
    "Liga": "Rudadėmė dryžligė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Miežių ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p><span style=\"color: black;\">Liga pažeidžia miežių pašaknį, daigų ir suaugusių augalų lapus ir lapamakštes, varpas, grūdus. Ant miežių lapų ir lapamakščių susiformuoja rudos, pailgos dėmės su aiškiu apvadu. Jų dydis būna nuo labai mažo taškelio iki 1-5 x 2-25 mm. Aplink atskiras dėmes gali susi-daryti chlorozės, t.y. lapo audiniai pagelsti. Dėmės gali išplisti, susilieti ir apimti didelį lapo plotą. Senesnės dėmės įgauna gelsvai žalią spalvą. Smarkiai išplitusi liga gali visiškai nudžiovinti lapus. Mažos rudos ar tamsiai rudos dėmelės bei iššviesėjimai gali išryškėti ir ant šios ligos pažeistų varpų. Pažeistų grūdų luobelė patamsėja ties grūdo prisegimo vieta. Rudadėmės dryžligės pažeidimai ant lapų labai panašūs į dėmės tipo tinkliškosios dryžligės ir ramularijos pažeidimus, todėl lauke plika akimi nustatyti tikrąją ligą beveik neįmanoma. Sukėlėją galima nustatyti tik mikroskopuojant laboratorijoje pagal konidijas.</span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Oro temperatūra, aukštesnė kaip  20°C, ir vyraujantys drėgni orai yra palankūs rudadėmei dryžligei plisti. Sparčiau liga išplinta tankesniuose pasėliuose. Pirminis infekcijos šaltinis yra dirvoje likę šiaudai, ligota sėkla. Konidijos gyvybingos išlieka ne tik ant šiaudų likučių, bet ir dirvoje. Vegetacijos metu konidijas, kaip antrinį užkratą, platina vėjas, pernešdamas į šalia esančius laukus.</p><br>Žalingumo riba <br><p class=\"ql-align-justify\">Apsaugai nuo rudadėmės dryžligės vamzdelėjimo-plaukėjimo metu naudojami efektyvūs nuo dryžligių fungicidai.</p><p><br></p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Auginant atsparesnių veislių miežius, sėjant beicuotą sėklą, laikantis sėjomainos, sumažėja rudadėmės dryžligės išplitimo rizika. Patartina vengti sėjos į ražienas, ligotų pasėlių kaimynystės. Apsaugai nuo rudadėmės dryžligės vegetacijos metu naudojami efektyvūs nuo dryžligių fungicidai. Pakanka vienkartinio purškimo vamzdelėjimo-plaukėjimo metu. </p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Rudadėmė dryžligė pažeidžia vasarinius ir žieminius miežius.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Smulkiosios rūdys",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Miežių ligos",
    "Aprasas": "Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Pažeidžia vasarinius ir žieminius miežius.</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p><span style=\"color: black;\">Atsparesnių veislių miežių auginimas yra viena iš svarbiausių prevencinių priemonių. Vengti miežių atsėliavimo (dėl savaime sudygusių grūdų pabirų) ir vasarinių bei žieminių miežių kaimynystės. Laikytis optimalių sėjos terminų, naikinti savaime sudygusias grūdų pabiras, pasėlių nepertręšti azoto trąšomis. Pastebėjus pirmas rūdžių pustulas, ypač jautrių veislių pasėlyje, reikia purkšti fungicidais. Lietuvos sąlygomis smulkiosios rūdys miežių pasėliuose dažniausiai išplinta jau jiems išplaukėjus, todėl purškiant fungicidais nuo kitų ligų, apsaugoma ir nuo rūdžių.</span></p><br>Žalingumo riba <br><p><span style=\"color: black;\">Ypač jautrių veislių pasėlyje fungicidais purkšti pastebėjus pirmas rūdžių pustulas.</span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Smulkiųjų rūdžių išplitimo rizika miežių pasėliuose labai padidėja vyraujant nuo  15 iki  25°C oro temperatūrai ir laikantis lašelinei drėgmei ant lapų. Smulkiosios rūdys yra oru plintanti liga, todėl kaimynystėje augantys ligoti pasėliai gali būti puikiu užkrato šaltiniu. Atsėliuojant miežius ir sėjant žieminius po vasarinių, vienu iš užkrato gali būti savaime sudygusios grūdų pabiros. Kai žieminiai miežiai sėjami labai anksti, o vasarinių sėja vėlinama, rizika užsikrėsti smulkiosiomis rūdimis padidėja. Smarkiau rūdimis miežiai pažeidžiami gausiai azotu tręštuose pasėliuose.</p><br>Aprašymas / Požymiai<br><p><span style=\"color: black;\">Smulkiosios rūdys pažeidžia lapus ir lapamakštes. Ant viršutinės lapų pusės ir ant lapamakščių pradžioje susidaro oranžiniai smulkūs spuogeliai – grybo uredžiai su urediosporomis, kurioms plyšus, išsiveržia į išorę ir apkrečia kitus lapus. Vyraujant palankioms oro sąlygoms, vasaros metu išsivysto kelios urediosporų kartos. Sporos išnešiojamos vėjo pagalba. </span></p>"
  },
  {
    "Liga": "Tinkliškoji dryžligė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Miežių ligos",
    "Aprasas": "Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Pažeidžia vasarinius ir žieminius miežius.</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p><span style=\"color: black;\">Nereikėtų auginti labai jautrių tinkliškajai dryžligei vasarinių miežių veislių. Ligos sukėlėjas ant augalų likučių gyvybingas gali išlikti daugiau nei 2 metus, todėl reiktų vengti miežių atsėliavimo ir ypač sėjos į ražienas. Vengti vasarinių ir žieminių miežių kaimynystės, naikinti sudygusias grūdų pabiras. Sėklos beicavimas apsaugo nuo jaunų daigų užsikrėtimo tinkliškąja dryžlige per sėklą. Pastebėjus pirmuosius ligos požymius, ypač jautrių veislių pasėlyje, reikia naudoti efektyvius nuo tinkliškosios dryžligės&nbsp;fungicidus.</span></p><br>Žalingumo riba <br><p><span style=\"color: black;\">Fungicidai&nbsp;nuo tinkliškosios dryžligės&nbsp;naudojami pastebėjus pirmuosius ligos požymius.</span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Vyraujant drėgniems, lietingiems ir šiltiems orams (temperatūra nuo  15 iki  25°C), susidaro labai palankios sąlygos užsikrėsti tinkliškąja dryžlige bet kurio augalų vystymosi tarpsniu. Kai miežiams išplaukėjus vyrauja lietingi, drėgni orai,&nbsp;<em style=\"color: black;\">Pyrenophora teres </em><span style=\"color: black;\">grybu užsikrečia grūdai. Daigų užsikrėtimui nuo sėklų palankiausia  10-15°C temperatūra. Ligos išplitimo rizika padidėja atsėliuojant miežius, ypač taikant supaprastintą žemės dirbimą ir sėjant į ražienas. Taip pat didesnė tikimybė tinkliškajai dryžligei išplisti yra šalia augantys žieminių ir vasarinių miežių ligoti pasėliai. </span></p><br>Aprašymas / Požymiai<br><p class=\"ql-align-justify\"><span style=\"color: black;\">Liga pažeidžia lapus, lapamakštes, stiebus, grūdus. Tinkliškajai tinklo tipo dryžligei pažeidžiant miežių lapus ir lapamakštes, pažeidimo pagrindą sudaro išilginiai ir skersiniai brūkšneliai arba dėmelės. Pirmi ligos požymiai pasireiškia kaip labai mažos pailgos dėmelės arba dryželiai, kurie greitai didėja ir sudaro siaurų, tamsiai rudų skersinių ir išilginių dryželių tinklo formos raštą. Pažeista lapo dalis paruduoja, su dėme besiribojan­tys lapo audiniai iššviesėja. Pirminės dėmės apima vis didesnį lapo plotą, susi­formuoja žalsvai vandeningame fone tamsiai rudas, aiškiai išreikšto tinklo for­mos pažeidimas. Pažeisti lapai anksti nudžiūsta. Dėmės tipo tinkliškoji dryžligė dažnesnė ant lapų, nors gali pažeisti ir lapamakštes. Ant užsikrėtusių augalų lapų išryškėja mažos, apvalios ar šiek tiek pailgos (elipsės formos) dėmelės, kurias supa įvairaus pločio chlorozės. Šios dėmelės neilgėja ir neformuoja tinklo. Dėmių tipo tinkliškosios dryžligės dėmelių diametras gali siekti 3-6 mm. Ant senesnių lapų dėmių būna daugiau nei ant jaunų.</span></p><p><br></p>"
  },
  {
    "Liga": "Varpų fuzariozė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Miežių ligos",
    "Aprasas": "Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Varpų fuzariozė pažeidžia žieminius ir vasarinius kviečius, žieminius ir vasarinius miežius, žieminius rugius, &nbsp;žieminius ir vasarinius kvietrugius.</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p><span style=\"color: black;\">Siekiant sumažinti varpų fuzariozės išplitimo riziką, reikėtų auginti atsparesnių veislių javus, vengti supaprastinto žemės dirbimo, tiesioginės sėjos į ražienas. Sėklos beicavimas efektyviais nuo </span><em style=\"color: black;\">Fusarium</em><span style=\"color: black;\"> spp. beicais taip pat mažina varpų fuzariozės išplitimą. Kadangi lietus javų žydėjimo metu yra pagrindinis rizikos veiksnys ligos išplitimui, tai fungicidus nuo šios varpų ligos rekomenduojama naudoti žydėjimo metu vyraujant lietingiems orams. Fungicidai geriausiai apsaugo, kai purškiama ±2 dienos nuo užsikrėtimo momento.</span></p><br>Žalingumo riba <br><p><span style=\"color: black;\">Fungicidai nuo varpų fuzariozės naudojami javų žydėjimo metu, vyraujant lietingiems orams.</span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p><span style=\"color: black;\">Ligos sukėlėjas</span> žiemoja su grūdais ir dirvoje augalų liekanose bei parazituoja ant augalų pašaknio ir šaknų. <span style=\"color: black;\">Varpų fuzariozės užkrato sankaupos yra gausesnės dirvose, kur taikytas supaprastintas žemės dirbimas ar sėta tiesiai į ražienas, nei augalines liekanas giliai užarus. </span>Lietingi orai javų žydėjimo metu yra pagrindinė sąlyga smarkiam ligos išplitimui, kadangi varpų fuzariozės užkratą nuo javų pašaknio ant varpų perneša lietus. </p><br>Aprašymas / Požymiai<br><p><span style=\"color: black;\">Varpų fuzariozė išplinta ant varpų. </span><em style=\"color: black;\">Fusarium</em><span style=\"color: black;\"> spp. javų varpos užsikrečia žydėjimo metu, vėliau nuo varpžvynių grybiena perauga į varpos stagarėlį ir virš vietos, kur pažeistas varpos stagarėlis, varpa pabąla. Sergančios varpos vietomis arba ištisai padengtos rausva grybiena. Dažniausiai viršutinė varpos dalis būna tuščia. Grūdai būna smulkesni už sveikuosius, raukšlėti, mažo daigumo.</span></p>"
  },
  {
    "Liga": "Geltonosios rūdys",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Kvietrugių ligos",
    "Aprasas": "Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Geltonosios rūdys pažeidžia kviečius, kvietrugius, rečiau – miežius.</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p class=\"ql-align-justify\">Auginant galimai atsparesnių geltonosioms rūdims veislių javus, išvengiama staigaus ligos protrūkio.&nbsp;Fungicidus jautrių geltonosioms rūdims veislių pasėliuose reikėtų naudoti pasirodžius pirmiesiems ligos požymiams, naudojant vėliau, ligai išplitus efektyvumas bus mažesnis.</p><p><br></p><br>Žalingumo riba <br><p class=\"ql-align-justify\">Fungicidus jautrių geltonosioms rūdims kvietrugių veislių pasėliuose naudoti pasirodžius pirmiesiems ligos požymiams.</p><p><br></p><br>Aprašymas / Požymiai<br><p><span style=\"color: black;\">Skirtingų rūšių javai geltonosiomis rūdimis vieni nuo kitų neužsikrečia, nes sukėlėjas </span><em style=\"color: black;\">P. striiformis</em><span style=\"color: black;\"> yra siauros specializacijos. Geltonosios rūdys pažeidžia lapus, lapamakštes, stiebus ir varpas. Ant pažeistų augalų dalių paviršiaus susidaro eilėmis išsidėsčiusios geltonos spalvos praplyštančios pūslelės – grybo uredžiai, kuriuose formuojasi urediosporos. Vėliau uredžių vietose lapų apatinėje pusėje susiformuoja smulkūs poepiderminiai rudi teliai su teliosporomis viduje. Teliosporos gali dygti tuoj pat arba peržiemojusios. Grybas žiemoja želmenyse. Pavasarį geltonosios rūdys pirmiausiai išplinta ant apatinių lapų, vėliau plinta į viršutinius lapus, stiebus, varpas.</span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p class=\"ql-align-justify\"><span style=\"color: black;\">Geltonosioms rūdims plisti palankūs vėsūs ir lietingi orai, kai temperatūra būna apie  9-13°C, o rasa ant augalų lapų išsilaiko mažiausiai tris valandas. Smarkiau plinta tankiuose jautrių veislių pasėliuose, ypač nukenčia šalia ligotų žieminių javų augantys tos pačios rūšies vasariniai javai. Pradinės infekcijos šaltinis dažniausiai būna rūdimis užsikrėtę augalai, sudygę pabirų, vėliau apkrečiantys ankstyvos sėjos pasėlius.</span></p><p><br></p>"
  },
  {
    "Liga": "Rudosios rūdys",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Kvietrugių ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p><span style=\"color: black;\">Rudosios rūdys pažeidžia lapus ir lapamakštes. Ant viršutinės lapų pusės ir ant lapamakščių pradžioje susidaro rudi spuogeliai – grybo uredžiai, kuriuose formuojasi urediosporos. Vegetacijos metu rudųjų rūdžių sukėlėjai plinta urediosporomis, kurias oro srovės ir vėjas gali nunešti į kitus pasėlius dideliu atstumu. Smarkiai rūdžių pažeisti lapai anksti nudžiūsta. Vėliau uredžių vietose susiformuoja tamsiai rudi teliai su teliospo­romis viduje. Teliosporos greit išbyra ir dygsta ant želmenų lapų arba ant augalų tarpininkų - vingrių. Žieminių kvietrugių želmenys rudenį apsikrečia nuo sudygusių iš pabirų rūdėtų augalų. </span><em style=\"color: black;\">P. recondita</em><span style=\"color: black;\"> gali peržiemoti uredogrybiena želmenyse arba pavasarį užsikrėsti nuo augalų tarpininkų eciosporomis. Į vasarinius javus ligos sukėlėjas patenka nuo žieminių.</span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Pradinės infekcijos šaltinis dažniausiai būna iš pabirų sudygę užsikrėtę augalai. Ligos užkratą platina vėjas ir oro srovės. Rudosios rūdys smarkiau išplinta vėlyvos brandos jautrių veislių pasėliuose. Plitimui ypač palankūs saulėti su rasotomis naktimis orai, kai oro temperatūra naktį per  12°C, dieną –  20-25°C, o santykinė oro drėgmė 100 %. Rudųjų rūdžių sukėlėjas gali peržiemoti uredogrybienos besimptomėje stadijoje želmenyse. Tokiu būdu patogenas pradeda dauginimosi ciklą dvi savaites anksčiau, nei oru patekusi infekciją, sukaupia didesnį pradinės infekcijos kiekį, todėl liga daug sparčiau plinta. </p><br>Žalingumo riba <br><p><span style=\"color: black;\">Nuo rudųjų rūdžių fungicidai javų pasėliuose naudojami vamzdelėjimo-plaukėjimo tarpsniu.</span></p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p><span style=\"color: black;\">Siekiant išvengti rūdžių, reikia auginti atsparių ligai veislių kvietrugius, naikinti sudygusias pabiras, vengti per ankstyvos sėjos ir gausaus tręšimo azoto trąšomis. Javų pasėliuose vamzdelėjimo-plaukėjimo tarpsniu nuo lapų ligų naudojami fungicidai paprastai gerai kontroliuoja ir rudųjų rūdžių plitimą. Tik retais atvejais labai rūdims išplitus jautrių veislių kvietrugių pasėliuose gali tekti papildomai naudoti fungicidus tik nuo rudųjų rūdžių.</span></p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Rudosiomis rūdimis serga žieminiai ir vasariniai kviečiai, žieminiai ir vasariniai kvietrugiai, žieminiai rugiai.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Kviečių dryžligė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Kvietrugių ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p><span style=\"color: black;\">Liga dažniausiai pažeidžia lapus, tačiau sukėlėjas randa­mas ir ant stiebų, varpų ir grūdų. Naujai pasirodę kviečių dryžligės požymiai yra nesunkiai atpažįstami. Iš pradžių ant lapų pasimato mažos gelsvai rudos ar rudos rombo formos dėmelės, kurios palaipsniui didėja. Būdingiausi kviečių dryžligės ant lapų požymiai yra, kai pažeidimo vietoje išryškėja ryškiu geltonu apvadu apri­botos įvairaus dydžio gelsvai rudos, pailgos ar rombo formos dėmės, kurių centre yra tamsiai ruda dėmelė. Ši tamsi dėmelė labai gerai matoma žiūrint į pažeistą lapą prieš šviesą. Kol lapai yra jauni ar aktyviai auga, dėmės išlieka mažos. Prasidėjus augalų brendimui, dėmės didėja, susilieja, ant lapų susidaro įvairaus dydžio dėl li­gos žuvusių audinių dėmės. Ligai išplitus, javų pasėlis, stebint iš toli, atrodo ištisai gelsvas. Priklausomai nuo veislės jautrumo ligai, dėmių spalva ir forma gali šiek tiek skirtis ir požymiai gali būti mažiau būdingi. Ligai išplitus ir dėmėms senstant, kviečių dryžligės požymiai pasidaro panašūs į lapų septoriozės. Neįgudus sunku šių kelių ligų pažeidimus atskirti.</span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p><span style=\"color: black;\">Kviečių dryžligės sukėlėjas žiemoja šiaudų likučiuose ir ražienoje pseudoteciais, taip pat sėklose, želmenyse arba savaime sudygusiose pabirose. Pavasarį dažniausiai plinta lytinėmis sporomis – askosporomis, kurioms išsilaisvinti iš pseudotecių reikalinga lašelinė drėgmė ir  15°C temperatūra. Jaunų augalų lapai kviečių dryžligei mažiau jautrūs nei bręstančių, todėl, tik esant palankioms aplinkos sąlygoms, liga javų pasėliuose gali gausiau išplisti anksti pavasarį. Lapų pažeidimo vietose formuojasi nelytinės sporos – konidijos, kurių dauginimasis sparčiausias, kai vyrauja  20-25°C temperatūra ir didesnė, kaip 95 % santykinė oro drėgmė. Liga intensyviau plinta tankiuose pasėliuose, kuriuose ilgiau laikosi drėgmė ir susidaro palankus mikroklimatas ligai vystytis. Kvietrugių atsėliavimas, supaprastintas žemės dirbimas atsėliuojant, sėja į ražieną, sudygusios grūdų pabiros yra svarbiausi veiksniai, lemiantys kviečių dryžligės plitimą. </span></p><br>Žalingumo riba <br><p><span style=\"color: black;\">Pastebėjus pirmus kviečių dryžligės požymius, ypač jautrių veislių pasėlyje ir vyraujant palankiems ligai plisti orams, purkšti fungicidais.</span></p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p><span style=\"color: black;\">Kviečių dryžligės riziką sumažina agrotechnikos priemonės – galimai atsparių veislių auginimas, tinkama sėjomaina, sudygusių grūdų pabirų naikinimas. Atsėliuojant kvietrugius, vengti supaprastinto žemės dirbimo ir sėjos į ražienas. Pastebėjus pirmus kviečių dryžligės požymius, ypač jautrių veislių pasėlyje ir vyraujant palankiems ligai plisti orams, reikia purkšti fungicidais. Labai svarbu parinkti optimalią fungicido normą ir nesuvėlinti purškimo. Purškiant pasėlį tik vieną kartą, tikslinga naudoti fungicidą visa ar artima visai norma.</span></p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Kviečių dryžligė pažeidžia žieminius ir vasarinius kviečius, žieminius ir vasarinius kvietrugius.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Lapų septoriozė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Kvietrugių ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p class=\"ql-align-justify\"><em style=\"color: black;\">Mycosphaerella graminicola</em><span style=\"color: black;\"> (</span><em style=\"color: black;\">Zymoseptoria tritici</em><span style=\"color: black;\">) augalus gali pažeisti nuo daigų tarpsnio. Pirmiausia ligos požymiai išryškėja ant apatinių lapų šiltą vėlyvą rudenį arba anksti pavasarį. Ant apatinių pažeistų lapų (ypač kurie liečiasi su dirva) iš pradžių at­siranda neryškios, vandeningos, nedidelės dėmelės. Jos didėja ir virsta ištįsusiomis, netaisyklingo stačiakampio formos rusvomis ar rudomis dėmėmis. Joms senstant, centras pašviesėja įgaudamas pilkai baltą (panašų į pelenų) atspalvį. Dėmėse susi­formuoja plika akimi matomi juodi taškeliai – grybo piknidžiai. Jie dažniausiai būna išsidėstę pagal gyslas ir ypač išryškėja po lietaus arba rytais, kada ant augalų dar yra rasa. </span><em style=\"color: black;\">Phaeosphaeria nodorum</em><span style=\"color: black;\"> (</span><em style=\"color: black;\">Parastagonospora nodorum)</em><span style=\"color: black;\"> sukeliama lapų septoriozė pasėliuose išplinta vėlesniais augalo vystymosi tarpsniais nei sukelta </span><em style=\"color: black;\">Z. tritici</em><span style=\"color: black;\">. Ant lapų pradžioje susidaro smulkios dėmelės. Jos sparčiai didėja įgaudamos elipsės formą, pasidaro rusvos spalvos, aplink dėmę susidaro geltonas ratilas. Senstančiose dėmėse susiformuoja labai smulkūs šviesiai rudi taškeliai – piknidžiai. Jie dėmėje plika akimi sunkiai įžiūrimi. Norint įžiūrėti šiuos taškelius, pakanka 10 kartų didinančios lupos. Ligai plintant, dėmės apima didesnę lapų dalį ir juos nudžiovina. Lapų septoriozės, ypač sukeliamos </span><em style=\"color: black;\">P. nodorum</em><span style=\"color: black;\">, požymius labai lengva sumaišyti su kviečių dryžligės požymiais. Piknidžiai dėmių viduje yra vienas iš skiriamųjų bruožų. Lapų septoriozės dėmės yra daugiau pailgos ir neapribotos geltonu ap­vadu, kaip kad kviečių dryžligės dėmės. </span></p><p><br></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Lapų septoriozė išplinta vyraujant drėgniems, su dažnais lietumis orams. <em>Z. tritici</em> sukėlėjui optimali oro temperatūra apie  15-20°C, <em>P. nodorum</em> -  20-25°C. Kai kviečiai ir kvietrugiai dažnai atsėliuojami, labai padidėja ligos išplitimo rizika. Supaprastintas žemės dirbimas atsėliuojant, sėja į ražienas palankiais ligai plisti metais yra pagrindiniai veiksniai, galintys sukelti epideminį ligos išplitimą. Taip pat literatūroje nurodoma, kad trumpesnio šiaudo veislės yra jautresnės lapų septoriozei.</p><br>Žalingumo riba <br><p><span style=\"color: black;\">Efektyviais fungicidais purškiama vos tik pastebėjus pirmus ligos požymius.</span></p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p class=\"ql-align-justify\"><span style=\"color: black;\">Siekiant sumažinti lapų septoriozės plitimą prevencinėmis priemonėmis, reiktų vengti atsėliavimo ir supaprastinto žemės dirbimo bei sėjos į ražienas atsėliuojant. Kiek galima atsparesnių veislių auginimas taip pat yra svarbi ligos prevencijos priemonė. Norint išvengti su sėkla plintančio </span><em style=\"color: black;\">P. nodorum</em><span style=\"color: black;\"> užkrato, sėklą reikia beicuoti. Atsižvelgiant į tai, kiek intensyviai lapų septoriozės plinta, fungicidai naudojami vieną ar du kartus. Efektyviais fungicidais purškiama vos tik pastebėjus pirmus ligos požymius.&nbsp;Labai svarbu parinkti optimalią fungicido normą ir nesuvėlinti purškimo. Purškiant pasėlį tik vieną kartą, fungicidą tikslinga naudoti visa ar artima visai norma.</span></p><p><span style=\"color: black;\">Lapų septoriozės sukėlėjui </span><em style=\"color: black;\">Z. tritici</em><span style=\"color: black;\"> būdinga didelė atsparumo strobilurinų klasės fungicidams atsiradimo rizika, todėl pasirenkant fungicidus, reiktų vengti strobilurinų pakartotinų purškimų, naudoti registruotus produktus, vengti nereikalingų profilaktinių purškimų.</span></p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Lapų septorioze serga žieminiai ir vasariniai kviečiai, žieminiai ir vasariniai kvietrugiai.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Miltligė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Kvietrugių ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p><span style=\"color: black;\">Miltligė pažeidžia augalų stiebus, lapus, lapamakštes ir varpas, padengdama juos baltu grybienos valkčiu, kuri sendama, tamsėja, pa­ruduoja. Kurį laiką užkrėsti lapai išlieka žali ir gyvybingi. Lapo antroje pusėje pažeidimo vieta pagelsta. Vėliau ligos apimtas plotas palaipsniui apmiršta. Grybienos paviršiuje gausiai susiformavusias konidijas vėjas platina dideliais atstumais ir apkrečia sveikus augalus. Oru plintantis užkratas gali būti randamas visur ir yra nekontroliuojamas. Besikaitaliojantys sausi ir drėgni orai yra labai palankūs miltligei plisti. Miltligės pažeistoje lapo vietoje nutrūksta fotosintezė ir pasirodo chlorozės. Miltligei išplitus ankstyvais augalo vystymosi tarpsniais, augalai gali prasčiau išsikrūmyti. Vėlesniais vystymosi tarpsniais dėl miltligės pažeidimo mažėja žalias lapų plotas, taip pat ir grūdų derlius. Vėliau pažeidimų vietose ant senų grybienos kolonijų galima matyti juodus taškelius – miltligės sukėlėjo vaisiakūnius kleistotecius.</span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Miltligei plisti palankiausia temperatūra yra  15-22°C. Pakilus temperatūrai per  25°C, ligos vystymasis sulėtėja arba net sustoja. Konidijoms sudygti reikalinga didelė santykinė oro drėgmė, tuo tarpu sporuliacijai ir sporoms pasklisti palankesni sausesni orai. Todėl besikaitaliojantys sausi ir drėgni orai yra labai palankūs miltligei plisti. Ypač didelę žalą miltligė gali padaryti jautrių šiai ligai veislių pasėliuose. Gausus tręšimas azoto trąšomis, tankūs pasėliai padidina miltligės išplitimo riziką. Ankstyvos sėjos žieminiai ir vėlyvos sėjos vasariniai javai miltligės labiau pažeidžiami. Kadangi šios ligos sukėlėjo sporos plinta oru, todėl, auginant kaimynystėje tos pačios rūšies javus, liga gali išplisti anksčiau ir labiau. Ligos užkrato šaltiniu gali būti ir sudygusios pabiros. Liga labiau gali išplisti laukuose tarp miškų, slėniuose, kur vyrauja palankesnis mikroklimatas. </p><br>Žalingumo riba <br><p class=\"ql-align-justify\">Fungicidai naudojami labai padidėjus miltligės išplitimo rizikai. Ankstyvaisiais tarpsniais purškiama pasirodžius pirmiesiems ligos požymiams efektyviais nuo miltligės fungicidais.</p><p><br></p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p><span style=\"color: black;\">Nuo miltligės galima apsisaugoti auginant atsparesnių veislių javus. Reiktų vengti atsėliavimo (dėl pabirų) ir tos pačios rūšies žieminių ir vasarinių augalų kaimynystės (kvietrugiai šalia ar po kvietrugių). Pagal galimybę naikinti sudygusias grūdų pabiras. Optimalus sėjos laikas ir sėklos norma yra labai svarbūs formuojant pasėlio tankumą. Ypač vengti gausaus tręšimo azoto trąšomis. </span></p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Vasarinius ir žieminius kviečius, vasarinius ir žieminius kvietrugius, vasarinius ir žieminius miežius, žieminius rugius, avižas.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Pošaknio ir šaknų puviniai",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Kvietrugių ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p><em style=\"color: black;\">B. sorokiniana</em><span style=\"color: black;\"> ir </span><em style=\"color: black;\">Fusarium</em><span style=\"color: black;\"> spp. dažnai plinta su užkrėsta sėkla, todėl užsikrėtę daigai gali žūti dygimo metu. Jei išsilaiko, auga skurdūs, su ru­domis dėmėmis ant šaknų ar augalo pamato. Jeigu užkrato šaltinis yra augalų liekanos arba dirva, tai pirminiai ligos požymiai – smulkios rudos dėmelės pa­sirodo ant šaknelių, koleoptilių, apatinio tarpubamblio dengiamųjų lapalakščių. Vėliau dėmės didėja, apatinė stiebo dalis paruduoja. </span><em style=\"color: black;\">Fusarium</em><span style=\"color: black;\"> spp. pažeidimai dažnai išplinta ir ant antro bei trečio tarpubamblių. Ligoti augalai gali būti pavieniai ar pažeisti pakrikais ploteliais, jie blogiau vystosi, atsilieka ūgiu. Dažnai pažeisti augalai anksčiau subręsta, užaugina smulkesnius grūdus. </span><em style=\"color: black;\">B. sorokiniana </em><span style=\"color: black;\">antrines konidijas platina lietus arba vėjas ir užkrečia javų lapus bei varpas. </span><em style=\"color: black;\">Fusarium </em><span style=\"color: black;\">spp. askosporos vasaros metu iš subrendusių peritecių apkrečia varpas. Li­gos sukėlėjai peržiemoja augalų liekanose arba dirvoje, taip pat plinta per užkrėstą sėklą.</span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Tiek <em style=\"color: black;\">Fusarium</em><span style=\"color: black;\"> spp.,&nbsp;tiek </span><em style=\"color: black;\">Bipolaris sorokiniana</em><span style=\"color: black;\">&nbsp;infekcija plinta per augalų liekanas ir per dirvą. </span>Pašaknio ir šaknų puvinių sukėlėjų sankaupos ypač gausios, kai sėjomainoje auginama daug varpinių javų, varputėtose bei minimalaus žemės dirbimo dirvose, ar kur sėjama tiesiai į ražieną. Šie ligų sukėlėjai smarkiau išplinta šiltu ir drėgnu oru.</p><br>Žalingumo riba <br><p><span style=\"color: black;\">Siekiant sumažinti ligų žalą daigų tarpsniu, sėklą beicuoti efektyviais nuo šių patogenų beicais.</span></p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p><span style=\"color: black;\">Varpinių javų atsėliavimas arba sėja po varpinių žolių ar į varputėtas dirvas skatina pašaknio ligų išplitimą. Daugiau nei 90 % gyvybingų </span><em style=\"color: black;\">B. sorokiniana</em><span style=\"color: black;\"> konidijų randama viršutiniame 15 cm dirvožemio sluoksnyje, todėl gilus arimas gali sumažinti javų apsikrėtimo riziką. Žemės dirbimo be arimo technologijos skatina pašaknio puvinių sukėlėjų sankaupas viršutiniame dirvos sluoksnyje, didindamos pašaknio ligų išplitimo riziką. Kadangi </span>tiek <em style=\"color: black;\">Fusarium</em><span style=\"color: black;\"> spp.,&nbsp;tiek </span><em style=\"color: black;\">B. sorokiniana</em><span style=\"color: black;\"> plinta taip pat ir per užkrėstą sėklą, siekiant sumažinti ligų žalą daigų tarpsniu, verta sėklą beicuoti efektyviais nuo šių patogenų beicais.</span></p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Pašaknio ir šaknų puviniai pažeidžia žieminius ir vasarinius kviečius, žieminius ir vasarinius kvietrugius, žieminius ir vasarinius miežius, žieminius rugius, avižas, varpines žoles.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Burokėlių rūdys",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Burokėlių ligos",
    "Aprasas": "Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Serga burokėliai, cukriniai ir pašariniai runkeliai.</p><br>Aprašymas / Požymiai<br><p>Ligos požymiai pastebimi gegužės–birželio mėn. ant daigų ir sėklojų jaunų lapų. Iš pradžių atsiranda geltonų apvalių arba netaisyklingos formos 2–6 mm skersmens iškilusių dėmių. Vėliau viršutinėje dėmių pusėje susidaro rusvos spalvos labai smulkūs taškeliai – spermogonės. </p><p>Vasarą abejose lapų pusėse, dažnai ir ant lapkočių pradeda atsirasti gelsvai rudų iki 1 mm skersmens uredosorų (ovialios, rutuliškos, šviesiai gelsvos). </p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Rūdys labiau išplinta, kai antroje vasaros pusėje būna šilta (15-22 °C), o naktys vėsokos. Grybo vystymąsi skatina šilti ir drėgni orai.</p><p>Žiemoja teleutosporos sirgusių burokėlių liekanose ir ant šakniavaisių bei sėklų paviršiaus.</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Pasodams skirtus šakniavaisius rekomenduojama beicuoti. Fungicidus naudoti profilaktiškai arba pastebėjus pirmuosius ligos požymius, kai lapai dengia 90 % tarpueilių, iki pasiekia visišką brandą (BBCH 39–49).</p>"
  },
  {
    "Liga": "Burokėlių fomozė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Burokėlių ligos",
    "Aprasas": "Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Serga burokėliai, cukriniai ir pašariniai runkeliai, špinatai. </p><br>Aprašymas / Požymiai<br><p>Fomozė pažeidžia lapus, šakniavaisius, sėklojų stiebus ir sėklas. Be to, jis yra vienas iš pagrindinių daigų juodšaknės sukėlėjų. Iš pradžių ant sėklojų, o vėliau senesnių lapų susidaro didelės apskritos koncentriškai rievėtos gelsvai rusvos dėmės<em>. </em>Ant stiebų dėmės šviesesnės, pailgos, gali susilieti ir padengti visą stiebą. Senesnėse dėmėse matomi ratais išsidėstę tamsūs 100–400 μ skersmens taškeliai – grybo piknidžiai.</p><p>Nuo fomozės labiausiai nukenčia daigai. Jų šaknelės ir šaknies kaklelis paruduoja, suplonėja, nudžiūsta arba supūva.</p><p>Tikėtina kad liga pasireikš ankstyvaisiais augimo tarpsniais (BBCH 11–17). Užsikrėtę šakniavaisiai žiemą pūva iš vidaus. Pūvanti dalis pajuosta, pasidaro sausa, kieta, atsiranda tuštumų, aptrauktų šviesia grybiena. </p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Palankiausia plisti kai yra šiltas oras ir santykinė oro drėgmė, ant lapų greičiausiai plinta kai yra 14 – 16°C. Žiemoja grybas dirvoje su sirgusių augalų liekanomis, šakniavaisiuose ir ant sėklų paviršiaus. Grybas žiemoja dirvoje sirgusių augalų liekanose ir sėklų paviršiuje. Dirvoje grybas išlieka gyvybingas iki 26 mėnesių</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Siekiant apsaugoti burokėlių pasėlį nuo fomozės užkrato, rekomenduojama sėti beicuotą sėklą. Fungicidais galima purkšti pasirodžius pirmiesiems ligos požymiams.</p><p>&nbsp;</p>"
  },
  {
    "Liga": "Burokėlių ramuliariozė, baltuliai, runkelinė ramuliarija",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Burokėlių ligos",
    "Aprasas": "Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Rekomenduojama sėti beicuotą sėklą. Fungicidus naudoti tik tada, kai ligai plisti yra palankios sąlygos.</p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Serga burokėliai, cukriniai bei pašariniai runkeliai<strong> </strong></p><br>Aprašymas / Požymiai<br><p>Runkelinė ramuliarija puola ne tik pirmamečius burokėlius, bet ir sėklojus. Liga išplinta antroje vasaros pusėje, apie rugpjūčio pradžią. Ant senesnių lapų atsiranda nešvariai žalsvų, iš pradžių neryškiai atsiskyrusių nuo sveikų audinių, vėliau su šiek tiek tamsesnės spalvos apvadu apvalių arba kampuotų, palaipsniui didėjančių, bet ne didesnių kaip 10 mm skersmens, dėmių. Vėliau jos pasidaro pilkšvai baltos, kiek iškilios, dažnai su rudai rausvais apvadais pakraščiuose<em>. </em>Dėmėse išauga vos įžiūrimos baltos apnašos, jų vidurys dažnai ištrupa. Apnašos sudarytos iš grybo konidijakočių ir konidijų. </p><p>Dėmėtuose lapuose sutrinka asimiliacija, todėl šakniavaisiuose susikaupia mažiau cukraus ir kitų organinių medžiagų.</p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Patogenui plisti reikalinga šiluma ir drėgmė, optimali temperatūra -  17-20 °C, o santykinis oro drėgnis – didesnis nei 95 %. Baltuliai plinta vėsesnio ir drėgno klimato rajonuose. Runkelinė ramuliarija plinta konidijomis. Tikėtina, kad liga pasireikš vėlesniais augimo tarpsniais (BBCH 40–49). Žiemoja ligos sukėlėjas dirvoje su sirgusių augalų liekanomis ir ant sėklų paviršiaus. </p>"
  },
  {
    "Liga": "Burokėlių diegavirtė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Burokėlių ligos",
    "Aprasas": "Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Serga burokėliai, cukriniai ir pašariniai runkeliai, kopūstai, pomidorai, agurkai, žirniai, špinatai ir kiti augalai. </p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Laikytis sėjomainos. Dezinfekuoti dirvą. Rekomenduojama rinktis beicuoti sėklą. </p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Ligos sukėlėjams plisti geros sąlygos susidaro, kai dygstant sėkloms yra žema temperatūra, daug drėgmės, kai dirvoje trūksta oro. </p><br>Aprašymas / Požymiai<br><p>Ligą sukelia keli patogenai. Daigų pagrindinė šaknelė paruduoja, vėliau pajuosta, suplonėja. Daigai išlinksta, išvirsta<em>. </em>Tokie burokėliai sausesniu metu vysta ir džiūsta, o lietingu oru supūva. Burokėliai diegavirte gali sirgti nuo sėklos sudygimo iki tol, kol susidaro 3–4 poros tikrųjų lapelių. </p>"
  },
  {
    "Liga": "Burokėlių miltligė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Burokėlių ligos",
    "Aprasas": "Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Pažeidžia daigus, burokėlius ir sėklojus. Pažeista lapija apsitraukia pusiau baltu apnašu. </p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Rinktis ligai atsparias veisles, sėti beicuotą sėklą. Pastebėjus ligos požymius arba profilaktiškai naudoti fungicidus, kai lapai dengia 90 % tarpueilių iki pasiekia technologinę brandą (BBCH 39–49). </p><br>Aprašymas / Požymiai<br><p>Viršutinėje sergančių lapų pusėje atsiranda baltas apnašas.Pažeista lapija lengvai nutrūksta mechanizuoto derliaus nuėmimo metu, o šakniavaisiai lieka dirvoje. </p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Ligai plisti palankiausia 20° C temperatūra ir sausas oras. Tikėtina kad liga pasireikš vėlesniais augimo tarpsniais (BBCH 35–45) vasaros antroje pusėje. </p>"
  },
  {
    "Liga": "Pavasarinis pelėsis",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Kvietrugių ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p><span style=\"color: black;\">Pavasarį, nutirpus sniegui, matomi išgedusių nubalusių žiemkenčių plotai. Jų želmenys būna sulipę, apraizgyti balta, pilkšva arba rausvo at­spalvio voratinkline grybiena. Ant augalų lapų gali būti ir pavienės balkšvos, vandeningos dėmės. Anksti pavasarį ant pažeistų augalų lapų susiformuoja grybo vaisiakūniai – sporodochijai su konidijomis. Vėlyvą pavasarį ant apatinių augalo lapamakščių susiformuoja periteciai, kurie vasarą drėgnu ir vėsiu oru subrendusias aukšliaspores išbarsto ir apkrečia lapus ir javų varpas.</span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Pavasarinio pelėsio išplitimą skatina sniego danga ant neįšalusios žemės, ilgai pavasarį nenutirpęs sniegas, drėgnas ir šaltas pavasaris. Stipriau nukenčia ankstyvos sėjos, peraugę pasėliai. Ligos sukėlėjo pradų didesnės sankaupos yra po atsmėliuotų varpinių javų ir minimaliai dirbtose dirvose. </p><br>Žalingumo riba <br><p>Sėklos beicavimas nuo <em>Fusarium</em> spp. veiksmingais beicais apvalo sėklas ir nuo pavasarinio pelėsio ligos sukėlėjo.</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p class=\"ql-align-justify\"><span style=\"color: black;\">Pavasarinis pelėsis labiau pažeidžia ankstyvos sėjos, peraugusius javus, todėl žiemkenčius reikėtų sėti optimaliais sėjos terminais. Kadangi </span><em style=\"color: black;\">M. nivale </em><span style=\"color: black;\">parazituoja ant įvairių varpinių augalų, tarp jų ir ant žolių, yra didelė tikimybė, kad susidarius palankioms sąlygoms, atsėliuoti arba pasėti į varputėtą dirvą varpiniai javai nuo pavasarinio pelėsio nukentės labiau, nei sėti po rapsų, žirnių ir kitų nemiglinių augalų.</span></p><p><br></p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Pavasarinis pelėsis pažeidžia žieminius kviečius, žieminius kvietrugius, žieminius rugius, žieminius miežius ir daugiametes žoles.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Rinchosporiozė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Kvietrugių ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p><span style=\"color: black;\">Pažeidžia kvietrugių tas veisles, kuriose vyrauja rugio genoti­pas. Rinchosporiozė pažeidžia koleoptilę, lapus, lapamakštę, varpažvynius, akuo­tus. Ant lapų ar lapamakščių atsiranda aiškiai rudai apriboti, balkšvai ar žalsvai pilki pažeidimai, kurie vėliau įgauna vandeningą išvaizdą. Dėmės yra ovalios ar pailgos, išsidėsčiusios nepriklausomai nuo lapų gyslų. Vėliau dėmių centras išdžiūsta ir pašviesėja, įgaudamas šviesiai pilką, rusvą ar balkšvą atspalvį. Dėmės ant miežių lapų ryškiai rudai apribotos, ant rugių ir kvietrugių – ne taip ryškiai, pradžioje matosi tik žalsvai pilkos dėmės, kurios vėliau pašviesėja, išdžiūva. </span><em style=\"color: black;\">R. secalis </em><span style=\"color: black;\">užkratą platina lietaus lašai ir oro srovės. Lietaus lašas tekėdamas lapu, surenka konidijas ir dažnai užsilaiko lapo prisijungimo prie stiebo vietoje, o krisdamas užkratą perneša ir ant kitų lapų, todėl dėmės dažnai įsikuria lapo pažastyse per visą lapo plotį.</span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Rinchosporiozei plisti palankūs vidutiniškai šilti ir lietingi orai. Liga smarkiau reiškiasi jautrių veislių pasėliuose. Ligos sukėlėjo užkratas išsilaiko pernykščių šiaudų liekanose, nuo kurių pavasarį subrandintas sporas lietus arba vėjas nuneša ant javų želmenų. Pradinės infekcijos šaltiniu taip pat gali būti ir užkrėsta sėkla.</p><br>Žalingumo riba <br><p><span style=\"color: black;\">Fungicidai naudojami vamzdelėjimo-plaukėjimo tarpsniais. Sėklos beicavimas apsaugo nuo ligos plitimo daigų tarpsniu.</span></p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p><span style=\"color: black;\">Javuose rinchosporiozė gali pradėti plisti nuo bamblėjimo tarpsnio ir plinta iki vaškinės brandos. Rekomenduotina auginti atsparesnes rinchosporiozei kvietrugių veisles. Javų atsėliavimas skatina ligos plitimą. Svarbu gerai užarti pabiras bei varpines žoles. Labiau ši liga pažeidžia ankstyvos sėjos javus. Sėklos beicavimas apsaugo nuo ligos plitimo daigų tarpsniu. Išskirtinais atvejais gali tekti purkšti du kartus, tačiau paprastai pakanka vieno purškimo vamzdelėjimo-plaukėjimo tarpsniais. </span></p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Pažeidžia žieminius ir vasarinius <span style=\"color: black;\">kvietrugius (veisles, kuriose vyrauja rugio genoti­pas), </span>žieminius ir vasarinius miežius, žieminius rugius.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Skalsės",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Kvietrugių ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p><span style=\"color: black;\">Skalsės pažeidžia javų varpas. Varpoje keleto grūdų vietoje užauga juodi su purpuriniu atspalviu rageliai – grybo skleročiai, kurie kūlimo metu nubyra į dirvą arba patenka į grūdus. Stambūs skleročiai, ruošiant sėklą, yra išvalomi, bet smulkesni – grūdo dydžio neišsivalo ir patenka į sėklą. Likę dirvoje ir kartu su sėkla pasėti skleročiai sudygsta ir iš stromose susiformavusių peritecių, ku­rie subręsta javų žydėjimo metu, išsviedžia aukšliaspores ant žiedų. Aukšliasporėms sudygus, grybiena įauga į grūdo užuomazgą, kur susiformavusios grybo konidijos su saldžiu skysčiu „medaus rasa” išsiveržia į išorę. Šį skystį mėgsta vabzdžiai, išnešioja ant sveikų žiedų ir juos apkrečia. Lietus, vėjas ir vabzdžiai yra pagrindiniai antrinės infekcijos platintojai. Tiek askosporomis iš peritecių, tiek konidijomis (antrinė in­fekcija) apkrėstuose žieduose vėliau vietoj grūdo susiformuoja skleročiai.</span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p class=\"ql-align-justify\">Skalsių sukėlėjo skleročiai, peržiemoję dirvos paviršiuje arba viršutiniame jos sluoksnyje tiesioginės sėjos į ražienas arba supaprastinto žemės dirbimo laukuose, taip pat skleročiai patekę į dirvą su sėkla, yra tiesioginis pirminės infekcijos šaltinis. Skalsių išplitimą skatina dėl vėsaus ir drėgno oro užsitęsęs žydėjimo periodas. Skalsių antrinės infekcijos šaltinis yra žydinčios varpinės žolės šalia žydinčių javų pasėlių.</p><p><br></p><br>Žalingumo riba <br><p><span style=\"color: black;\">Fungicidai nuo skalsių neveiksmingi. Beicuojant beicais, didžioji dalis skleročių, esančių sėkloje, lauke nesudygsta.</span></p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p><span style=\"color: black;\">Varpinių piktžolių naikinimas ir lauko pakraščių nušienavimas iki javų žydėjimo yra viena iš prevencinių priemonių nuo skalsių. Sėjomaina ir gilus ražienų užarimas apvalo dirvą nuo infekcijos, nes skleročiai, esantys giliau nei 5 cm, nesudygsta ir iki kitų metų supūva. Nors ir nėra paprasta, sėti reikėtų gerai nuo skleročių išvalytą sėklą. Beicuojant beicais, didžioji dalis skleročių, esančių sėkloje, lauke nesudygsta. Fungicidai nuo skalsių neveiksmingi.</span></p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Pažeidžia žieminius rugius, žieminius ir vasarinius kvietrugius, rečiau žieminius ir vasarinius kviečius, žieminius ir vasarinius miežius bei gausiai – įvairias varpines žoles.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Stiebalūžė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Kvietrugių ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p class=\"ql-align-justify\"><span style=\"color: black;\">Ant augalų pamato, dar jiems krūmijantis ar bamblėjimo pradžioje, matosi lapamakštės parudavimas su būdingu įplyšimu dėmės centre. Vėliau in­fekcija pereina ant stiebų. Ant apatinių tarpubamblių atsiranda šviesių, pailgų, apjuostų tamsesniu apvadu, dėmių. Vėliau dėmių viduryje susiformuoja juodi smulkūs grybo mikroskleročiai. Stiebo viduje, ligos pažeistose vietose priauga šviesiai pilkšvos grybienos. Pažeistose vietose stiebas suminkštėja, išlinksta arba palūžta. Labai pažeisti javai išgula. Nuo stiebalūžės sugulę javai būna netvarkingai išsivartę į įvairias puses. </span></p><p><br></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Stiebalūžės užkrato ypač daug susikaupia varputėtose dirvose ir kai sėjomainoje auginama daug varpinių javų. Labiau stiebalūžės pažeidžiami žieminiai javai, nei vasariniai. Ligos sukėlėjai gerai išsilaiko ir lieka gyvybingi net giliai užartoje užpernykščių šiaudų liekanose. Vėsus, drėgnas ir ilgas pavasaris yra ypač palankūs stiebalūžei plisti. Pradinis stiebalūžės infekcijos šaltinis yra konidijos, susiformavusios ant infekuotų augalų liekanų. Konidijos gali formuotis 1-20°C ribose, tačiau optimali temperatūra 5°C. Pasėlyje konidijos plinta lietaus lašais nedideliu atstumu nuo infekcijos šaltinio spalio – liepos, tačiau intensyviausiai kovo – balandžio mėnesiais.</p><br>Žalingumo riba <br><p><span style=\"color: black;\">Fungicidai naudotini javų bamblėjimo pradžioje – iki antro bamblio tarpsnio, kai pasėlyje randama 35 % pažeistų stiebų.</span></p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p class=\"ql-align-justify\"><span style=\"color: black;\">Atsėliuojant javus po varpinių javų arba sėjant po varpinių žolių, didėja stiebalūžės išplitimo rizika. Nuo stiebalūžės labiau nukenčia ankstyvos sėjos, peraugę javai, taigi žiemkenčiai turėtų būti sėjami optimaliais sėjos terminais. Auginant atsparesnių veislių javus, sumažėja ligos išplitimo rizika. Fungicidai naudotini javų bamblėjimo pradžioje – iki antro bamblio tarpsnio. Vėliau, kai sukėlėjas nuo dengiamųjų lapamakščių pereina ant stiebo, fungicidų efektyvumas ženkliai sumažėja. Iš visų javų, žieminiai kviečiai yra jautriausi stiebalūžės infekcijai.</span></p><p><br></p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Pažeidžia vasarinius ir žieminius kviečius, žieminius ir vasarinius kvietrugius, žieminius rugius, žieminius ir vasarinius miežius, įvairias varpines žoles.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Varpų fuzariozė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Kvietrugių ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p><span style=\"color: black;\">Varpų fuzariozė išplinta ant varpų. </span><em style=\"color: black;\">Fusarium</em><span style=\"color: black;\"> spp. javų varpos užsikrečia žydėjimo metu, vėliau nuo varpžvynių grybiena perauga į varpos stagarėlį ir virš vietos, kur pažeistas varpos stagarėlis, varpa pabąla. Sergančios varpos vietomis arba ištisai padengtos rausva grybiena. Dažniausiai viršutinė varpos dalis būna tuščia. Grūdai būna smulkesni už sveikuosius, raukšlėti, mažo daigumo.</span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p><span style=\"color: black;\">Ligos sukėlėjas</span> žiemoja su grūdais ir dirvoje augalų liekanose bei parazituoja ant augalų pašaknio ir šaknų. <span style=\"color: black;\">Varpų fuzariozės užkrato sankaupos yra gausesnės dirvose, kur taikytas supaprastintas žemės dirbimas ar sėta tiesiai į ražienas, nei augalines liekanas giliai užarus. </span>Lietingi orai javų žydėjimo metu yra pagrindinė sąlyga smarkiam ligos išplitimui, kadangi varpų fuzariozės užkratą nuo javų pašaknio ant varpų perneša lietus. </p><br>Žalingumo riba <br><p><span style=\"color: black;\">Fungicidai nuo varpų fuzariozės naudojami javų žydėjimo metu, vyraujant lietingiems orams.</span></p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p><span style=\"color: black;\">Siekiant sumažinti varpų fuzariozės išplitimo riziką, reikėtų auginti atsparesnių veislių javus, vengti supaprastinto žemės dirbimo, tiesioginės sėjos į ražienas. Sėklos beicavimas efektyviais nuo </span><em style=\"color: black;\">Fusarium</em><span style=\"color: black;\"> spp. beicais taip pat mažina varpų fuzariozės išplitimą. Kadangi lietus javų žydėjimo metu yra pagrindinis rizikos veiksnys ligos išplitimui, tai fungicidus nuo šios varpų ligos rekomenduojama naudoti žydėjimo metu vyraujant lietingiems orams. Fungicidai geriausiai apsaugo, kai purškiama ±2 dienos nuo užsikrėtimo momento. </span></p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p class=\"ql-align-justify\">Varpų fuzariozė pažeidžia žieminius ir vasarinius kviečius, žieminius ir vasarinius miežius, žieminius rugius, &nbsp;žieminius ir vasarinius kvietrugius.</p><p><br></p>"
  },
  {
    "Liga": "Varpų septoriozė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Kvietrugių ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p><span style=\"color: black;\">Ant varpažvynių viršūnėlių pasimato pilkšvai rudos, vėliau rudos mažos dėmelės. Vėliau jos didėja, centras pasidaro šviesiai rusvas ar pilkas. Dėmės didėdamos susilieja, varpa tampa tamsiai ruda. Senstančių dėmių paviršiuje susiformuoja tamsūs maži taškeliai – piknidžiai su piknosporomis, kurie yra labai svarbus varpų septoriozės požymis. </span><em style=\"color: black;\">P. nodorum</em><span style=\"color: black;\"> piknidžius ant varpažvynių plika akimi pastebėti lengviau nei ant lapų. Gausiai išplitusi liga apima ir akuotus. Ant jų ma­tosi ligai būdingi rudi ar žali dryžiai. Išplitus varpų septoriozei, pažeidžiami visi pasėlio augalai.</span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Grybas žiemoja piknosporomis, askosporomis arba grybiena augalų liekanose, želmenyse ar ant sudygusių grūdų pabirų ir apkrėstose sėklose. Vyraujantys lietingi, su liūtimis orai, nuolat besilaikanti drėgmė pasėlyje yra svarbiausi veiksniai varpų septoriozės plitimui. Optimali oro temperatūra  20-25°C. </p><br>Žalingumo riba <br><p><span style=\"color: black;\">Efektyviausiai nuo varpų septoriozės apsisaugoma, kai fungicidai panaudojami javų plaukėjimo-žydėjimo tarpsniais.</span></p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p><span style=\"color: black;\">Siekiant kviečių pasėliuose išvengti didesnio varpų septoriozės protrūkio, reikėtų vengti atsėliavimo ir supaprastinto žemės dirbimo bei sėjos į ražienas atsėliuojant, auginti galimai atsparesnes varpų septoriozei kviečių veisles. Purškiant fungicidais nuo lapų septoriozės iki javų plaukėjimo tarpsnio, augalai iš dalies apsaugomi ir nuo varpų septoriozės, tačiau efektyviausiai nuo šios ligos apsisaugoma, kai fungicidai panaudojami javų plaukėjimo-žydėjimo tarpsniais.</span></p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Žieminius ir vasarinius kviečius, žieminius ir vasarinius kvietrugius.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Skalsės",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Rugių ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p><span style=\"color: black;\">Skalsės pažeidžia javų varpas. Varpoje keleto grūdų vietoje užauga juodi su purpuriniu atspalviu rageliai – grybo skleročiai, kurie kūlimo metu nubyra į dirvą arba patenka į grūdus. Stambūs skleročiai, ruošiant sėklą, yra išvalomi, bet smulkesni – grūdo dydžio neišsivalo ir patenka į sėklą. Likę dirvoje ir kartu su sėkla pasėti skleročiai sudygsta ir iš stromose susiformavusių peritecių, ku­rie subręsta javų žydėjimo metu, išsviedžia aukšliaspores ant žiedų. Aukšliasporėms sudygus, grybiena įauga į grūdo užuomazgą, kur susiformavusios grybo konidijos su saldžiu skysčiu „medaus rasa” išsiveržia į išorę. Šį skystį mėgsta vabzdžiai, išnešioja ant sveikų žiedų ir juos apkrečia. Lietus, vėjas ir vabzdžiai yra pagrindiniai antrinės infekcijos platintojai. Tiek askosporomis iš peritecių, tiek konidijomis (antrinė in­fekcija) apkrėstuose žieduose vėliau vietoj grūdo susiformuoja skleročiai.</span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p class=\"ql-align-justify\">Skalsių sukėlėjo skleročiai, peržiemoję dirvos paviršiuje arba viršutiniame jos sluoksnyje tiesioginės sėjos į ražienas arba supaprastinto žemės dirbimo laukuose, taip pat skleročiai patekę į dirvą su sėkla, yra tiesioginis pirminės infekcijos šaltinis. Skalsių išplitimą skatina dėl vėsaus ir drėgno oro užsitęsęs žydėjimo periodas. Skalsių antrinės infekcijos šaltinis yra žydinčios varpinės žolės šalia žydinčių javų pasėlių.</p><p><br></p><br>Žalingumo riba <br><p><span style=\"color: black;\">Fungicidai nuo skalsių neveiksmingi. Beicuojant beicais, didžioji dalis skleročių, esančių sėkloje, lauke nesudygsta.</span></p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p><span style=\"color: black;\">Varpinių piktžolių naikinimas ir lauko pakraščių nušienavimas iki javų žydėjimo yra viena iš prevencinių priemonių nuo skalsių. Sėjomaina ir gilus ražienų užarimas apvalo dirvą nuo infekcijos, nes skleročiai, esantys giliau nei 5 cm, nesudygsta ir iki kitų metų supūva. Nors ir nėra paprasta, sėti reikėtų gerai nuo skleročių išvalytą sėklą. Beicuojant beicais, didžioji dalis skleročių, esančių sėkloje, lauke nesudygsta. Fungicidai nuo skalsių neveiksmingi.</span></p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Pažeidžia žieminius rugius, žieminius ir vasarinius kvietrugius, rečiau žieminius ir vasarinius kviečius, žieminius ir vasarinius miežius bei gausiai – įvairias varpines žoles.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Miltligė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Rugių ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p><span style=\"color: black;\">Miltligė pažeidžia augalų stiebus, lapus, lapamakštes ir varpas, padengdama juos baltu grybienos valkčiu, kuri sendama, tamsėja, pa­ruduoja. Kurį laiką užkrėsti lapai išlieka žali ir gyvybingi. Lapo antroje pusėje pažeidimo vieta pagelsta. Vėliau ligos apimtas plotas palaipsniui apmiršta. Grybienos paviršiuje gausiai susiformavusias konidijas vėjas platina dideliais atstumais ir apkrečia sveikus augalus. Oru plintantis užkratas gali būti randamas visur ir yra nekontroliuojamas. Besikaitaliojantys sausi ir drėgni orai yra labai palankūs miltligei plisti. Miltligės pažeistoje lapo vietoje nutrūksta fotosintezė ir pasirodo chlorozės. Miltligei išplitus ankstyvais augalo vystymosi tarpsniais, augalai gali prasčiau išsikrūmyti. Vėlesniais vystymosi tarpsniais dėl miltligės pažeidimo mažėja žalias lapų plotas, taip pat ir grūdų derlius. Vėliau pažeidimų vietose ant senų grybienos kolonijų galima matyti juodus taškelius – miltligės sukėlėjo vaisiakūnius kleistotecius.</span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Miltligei plisti palankiausia temperatūra yra  15-22°C. Pakilus temperatūrai per  25°C, ligos vystymasis sulėtėja arba net sustoja. Konidijoms sudygti reikalinga didelė santykinė oro drėgmė, tuo tarpu sporuliacijai ir sporoms pasklisti palankesni sausesni orai. Todėl besikaitaliojantys sausi ir drėgni orai yra labai palankūs miltligei plisti. Ypač didelę žalą miltligė gali padaryti jautrių šiai ligai veislių pasėliuose. Gausus tręšimas azoto trąšomis, tankūs pasėliai padidina miltligės išplitimo riziką. Ankstyvos sėjos žieminiai ir vėlyvos sėjos vasariniai javai miltligės labiau pažeidžiami. Kadangi šios ligos sukėlėjo sporos plinta oru, todėl, auginant kaimynystėje tos pačios rūšies javus, liga gali išplisti anksčiau ir labiau. Ligos užkrato šaltiniu gali būti ir sudygusios pabiros. Liga labiau gali išplisti laukuose tarp miškų, slėniuose, kur vyrauja palankesnis mikroklimatas. </p><br>Žalingumo riba <br><p class=\"ql-align-justify\">Fungicidai naudojami labai padidėjus miltligės išplitimo rizikai. Ankstyvaisiais tarpsniais purškiama pasirodžius pirmiesiems ligos požymiams efektyviais nuo miltligės fungicidais.</p><p><br></p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p><span style=\"color: black;\">Nuo miltligės galima apsisaugoti auginant atsparesnių veislių rugius. Reiktų vengti atsėliavimo (dėl pabirų) ir tos pačios rūšies žieminių ir vasarinių augalų kaimynystės (rugiai šalia ar po rugių). Pagal galimybę naikinti sudygusias grūdų pabiras. Optimalus sėjos laikas ir sėklos norma yra labai svarbūs formuojant pasėlio tankumą. Ypač vengti gausaus tręšimo azoto trąšomis.</span></p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Vasarinius ir žieminius kviečius, vasarinius ir žieminius kvietrugius, vasarinius ir žieminius miežius, žieminius rugius, avižas.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Pašaknio ir šaknų puviniai",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Rugių ligos",
    "Aprasas": "Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Pašaknio ir šaknų puviniai pažeidžia žieminius ir vasarinius kviečius, žieminius ir vasarinius kvietrugius, žieminius ir vasarinius miežius, žieminius rugius, avižas, varpines žoles.</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p class=\"ql-align-justify\"><span style=\"color: black;\">Varpinių javų atsėliavimas arba sėja po varpinių žolių ar į varputėtas dirvas skatina pašaknio ligų išplitimą. Daugiau nei 90 % gyvybingų </span><em style=\"color: black;\">B. sorokiniana</em><span style=\"color: black;\"> konidijų randama viršutiniame 15 cm dirvožemio sluoksnyje, todėl gilus arimas gali sumažinti javų apsikrėtimo riziką. Žemės dirbimo be arimo technologijos skatina pašaknio puvinių sukėlėjų sankaupas viršutiniame dirvos sluoksnyje, didindamos pašaknio ligų išplitimo riziką. Kadangi </span>tiek <em style=\"color: black;\">Fusarium</em><span style=\"color: black;\"> spp.,&nbsp;tiek </span><em style=\"color: black;\">B. sorokiniana</em><span style=\"color: black;\"> plinta taip pat ir per užkrėstą sėklą, siekiant sumažinti ligų žalą daigų tarpsniu, verta sėklą beicuoti efektyviais nuo šių patogenų beicais.</span></p><p><br></p><br>Žalingumo riba <br><p><span style=\"color: black;\">Siekiant sumažinti ligų žalą daigų tarpsniu, sėklą beicuoti efektyviais nuo šių patogenų beicais.</span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p class=\"ql-align-justify\">Tiek <em style=\"color: black;\">Fusarium</em><span style=\"color: black;\"> spp.,&nbsp;tiek </span><em style=\"color: black;\">Bipolaris sorokiniana</em><span style=\"color: black;\">&nbsp;infekcija plinta per augalų liekanas ir per dirvą. </span>Pašaknio ir šaknų puvinių sukėlėjų sankaupos ypač gausios, kai sėjomainoje auginama daug varpinių javų, varputėtose bei minimalaus žemės dirbimo dirvose, ar kur sėjama tiesiai į ražieną. Šie ligų sukėlėjai smarkiau išplinta šiltu ir drėgnu oru. </p><p><br></p><br>Aprašymas / Požymiai<br><p><em style=\"color: black;\">B. sorokiniana</em><span style=\"color: black;\"> ir </span><em style=\"color: black;\">Fusarium</em><span style=\"color: black;\"> spp. dažnai plinta su užkrėsta sėkla, todėl užsikrėtę daigai gali žūti dygimo metu. Jei išsilaiko, auga skurdūs, su ru­domis dėmėmis ant šaknų ar augalo pamato. Jeigu užkrato šaltinis yra augalų liekanos arba dirva, tai pirminiai ligos požymiai – smulkios rudos dėmelės pa­sirodo ant šaknelių, koleoptilių, apatinio tarpubamblio dengiamųjų lapalakščių. Vėliau dėmės didėja, apatinė stiebo dalis paruduoja. </span><em style=\"color: black;\">Fusarium</em><span style=\"color: black;\"> spp. pažeidimai dažnai išplinta ir ant antro bei trečio tarpubamblių. Ligoti augalai gali būti pavieniai ar pažeisti pakrikais ploteliais, jie blogiau vystosi, atsilieka ūgiu. Dažnai pažeisti augalai anksčiau subręsta, užaugina smulkesnius grūdus. </span><em style=\"color: black;\">B. sorokiniana </em><span style=\"color: black;\">antrines konidijas platina lietus arba vėjas ir užkrečia javų lapus bei varpas. </span><em style=\"color: black;\">Fusarium </em><span style=\"color: black;\">spp. askosporos vasaros metu iš subrendusių peritecių apkrečia varpas. Li­gos sukėlėjai peržiemoja augalų liekanose arba dirvoje, taip pat plinta per užkrėstą sėklą. </span></p>"
  },
  {
    "Liga": "Pavasarinis pelėsis",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Rugių ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p><span style=\"color: black;\">Pavasarį, nutirpus sniegui, matomi išgedusių nubalusių žiemkenčių plotai. Jų želmenys būna sulipę, apraizgyti balta, pilkšva arba rausvo at­spalvio voratinkline grybiena. Ant augalų lapų gali būti ir pavienės balkšvos, vandeningos dėmės. Anksti pavasarį ant pažeistų augalų lapų susiformuoja grybo vaisiakūniai – sporodochijai su konidijomis. Vėlyvą pavasarį ant apatinių augalo lapamakščių susiformuoja periteciai, kurie vasarą drėgnu ir vėsiu oru subrendusias aukšliaspores išbarsto ir apkrečia lapus ir javų varpas.</span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Pavasarinio pelėsio išplitimą skatina sniego danga ant neįšalusios žemės, ilgai pavasarį nenutirpęs sniegas, drėgnas ir šaltas pavasaris. Stipriau nukenčia ankstyvos sėjos, peraugę pasėliai. Ligos sukėlėjo pradų didesnės sankaupos yra po atsmėliuotų varpinių javų ir minimaliai dirbtose dirvose.</p><br>Žalingumo riba <br><p class=\"ql-align-justify\">Sėklos beicavimas nuo <em>Fusarium</em> spp. veiksmingais beicais apvalo sėklas ir nuo pavasarinio pelėsio ligos sukėlėjo.</p><p><br></p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p class=\"ql-align-justify\"><span style=\"color: black;\">Pavasarinis pelėsis labiau pažeidžia ankstyvos sėjos, peraugusius javus, todėl žiemkenčius reikėtų sėti optimaliais sėjos terminais. Kadangi </span><em style=\"color: black;\">M. nivale </em><span style=\"color: black;\">parazituoja ant įvairių varpinių augalų, tarp jų ir ant žolių, yra didelė tikimybė, kad susidarius palankioms sąlygoms, atsėliuoti arba pasėti į varputėtą dirvą varpiniai javai nuo pavasarinio pelėsio nukentės labiau, nei sėti po rapsų, žirnių ir kitų nemiglinių augalų.</span></p><p><br></p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Pavasarinis pelėsis pažeidžia žieminius kviečius, žieminius kvietrugius, žieminius rugius, žieminius miežius ir daugiametes žoles.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Rinchosporiozė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Rugių ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p class=\"ql-align-justify\"><span style=\"color: black;\">Pažeidžia kvietrugių tas veisles, kuriose vyrauja rugio genoti­pas. Rinchosporiozė pažeidžia koleoptilę, lapus, lapamakštę, varpažvynius, akuo­tus. Ant lapų ar lapamakščių atsiranda aiškiai rudai apriboti, balkšvai ar žalsvai pilki pažeidimai, kurie vėliau įgauna vandeningą išvaizdą. Dėmės yra ovalios ar pailgos, išsidėsčiusios nepriklausomai nuo lapų gyslų. Vėliau dėmių centras išdžiūsta ir pašviesėja, įgaudamas šviesiai pilką, rusvą ar balkšvą atspalvį. Dėmės ant miežių lapų ryškiai rudai apribotos, ant rugių ir kvietrugių – ne taip ryškiai, pradžioje matosi tik žalsvai pilkos dėmės, kurios vėliau pašviesėja, išdžiūva. </span><em style=\"color: black;\">R. secalis </em><span style=\"color: black;\">užkratą platina lietaus lašai ir oro srovės. Lietaus lašas tekėdamas lapu, surenka konidijas ir dažnai užsilaiko lapo prisijungimo prie stiebo vietoje, o krisdamas užkratą perneša ir ant kitų lapų, todėl dėmės dažnai įsikuria lapo pažastyse per visą lapo plotį.</span></p><p><br></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Rinchosporiozei plisti palankūs vidutiniškai šilti ir lietingi orai. Liga smarkiau reiškiasi jautrių veislių pasėliuose. Ligos sukėlėjo užkratas išsilaiko pernykščių šiaudų liekanose, nuo kurių pavasarį subrandintas sporas lietus arba vėjas nuneša ant javų želmenų. Pradinės infekcijos šaltiniu taip pat gali būti ir užkrėsta sėkla.</p><br>Žalingumo riba <br><p><span style=\"color: black;\">Fungicidai naudojami vamzdelėjimo-plaukėjimo tarpsniais. Sėklos beicavimas apsaugo nuo ligos plitimo daigų tarpsniu.</span></p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p><span style=\"color: black;\">Javuose rinchosporiozė gali pradėti plisti nuo bamblėjimo tarpsnio ir plinta iki vaškinės brandos. Rekomenduotina auginti atsparesnes rinchosporiozei rugių veisles. Javų atsėliavimas skatina ligos plitimą. Svarbu gerai užarti pabiras bei varpines žoles. Labiau ši liga pažeidžia ankstyvos sėjos javus. Sėklos beicavimas apsaugo nuo ligos plitimo daigų tarpsniu. Išskirtinais atvejais gali tekti purkšti du kartus, tačiau paprastai pakanka vieno purškimo vamzdelėjimo-plaukėjimo tarpsniais.</span></p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Pažeidžia žieminius ir vasarinius <span style=\"color: black;\">kvietrugius (veisles, kuriose vyrauja rugio genoti­pas), </span>žieminius ir vasarinius miežius, žieminius rugius.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Rudosios rūdys",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Rugių ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p class=\"ql-align-justify\"><span style=\"color: black;\">Rudosios rūdys pažeidžia lapus ir lapamakštes. Ant viršutinės lapų pusės ir ant lapamakščių pradžioje susidaro rudi spuogeliai – grybo uredžiai, kuriuose formuojasi urediosporos. Vegetacijos metu rudųjų rūdžių sukėlėjai plinta urediosporomis, kurias oro srovės ir vėjas gali nunešti į kitus pasėlius dideliu atstumu. Smarkiai rūdžių pažeisti lapai anksti nudžiūsta. Vėliau uredžių vietose susiformuoja tamsiai rudi teliai su teliospo­romis viduje. Teliosporos greit išbyra ir dygsta ant želmenų lapų arba ant augalų tarpininkų - vingrių. Žieminių kvietrugių želmenys rudenį apsikrečia nuo sudygusių iš pabirų rūdėtų augalų. </span><em style=\"color: black;\">P. recondita</em><span style=\"color: black;\"> gali peržiemoti uredogrybiena želmenyse arba pavasarį užsikrėsti nuo augalų tarpininkų eciosporomis. Į vasarinius javus ligos sukėlėjas patenka nuo žieminių.</span></p><p><br></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p class=\"ql-align-justify\"><u style=\"color: black;\">Palankios plisti sąlygos</u></p><p>Pradinės infekcijos šaltinis dažniausiai būna iš pabirų sudygę užsikrėtę augalai. Ligos užkratą platina vėjas ir oro srovės. Rudosios rūdys smarkiau išplinta vėlyvos brandos jautrių veislių pasėliuose. Plitimui ypač palankūs saulėti su rasotomis naktimis orai, kai oro temperatūra naktį per  12°C, dieną –  20-25°C, o santykinė oro drėgmė 100 %. Rudųjų rūdžių sukėlėjas gali peržiemoti uredogrybienos besimptomėje stadijoje želmenyse. Tokiu būdu patogenas pradeda dauginimosi ciklą dvi savaites anksčiau, nei oru patekusi infekciją, sukaupia didesnį pradinės infekcijos kiekį, todėl liga daug sparčiau plinta. </p><br>Žalingumo riba <br><p><span style=\"color: black;\">Nuo rudųjų rūdžių fungicidai javų pasėliuose naudojami vamzdelėjimo-plaukėjimo tarpsniu.</span></p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p class=\"ql-align-justify\"><span style=\"color: black;\">Siekiant išvengti rūdžių, reikia auginti atsparių ligai veislių rugius, naikinti sudygusias pabiras, vengti per ankstyvos sėjos ir gausaus tręšimo azoto trąšomis. Javų pasėliuose vamzdelėjimo-plaukėjimo tarpsniu nuo lapų ligų naudojami fungicidai paprastai gerai kontroliuoja ir rudųjų rūdžių plitimą. Tik retais atvejais labai rūdims jautrių veislių rugių pasėliuose gali tekti papildomai naudoti fungicidus tik nuo rudųjų rūdžių.</span></p><p><br></p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Rudosiomis rūdimis serga žieminiai ir vasariniai kviečiai, žieminiai ir vasariniai kvietrugiai, žieminiai rugiai.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Stiebalūžė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Rugių ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p><span style=\"color: black;\">Ant augalų pamato, dar jiems krūmijantis ar bamblėjimo pradžioje, matosi lapamakštės parudavimas su būdingu įplyšimu dėmės centre. Vėliau in­fekcija pereina ant stiebų. Ant apatinių tarpubamblių atsiranda šviesių, pailgų, apjuostų tamsesniu apvadu, dėmių. Vėliau dėmių viduryje susiformuoja juodi smulkūs grybo mikroskleročiai. Stiebo viduje, ligos pažeistose vietose priauga šviesiai pilkšvos grybienos. Pažeistose vietose stiebas suminkštėja, išlinksta arba palūžta. Labai pažeisti javai išgula. Nuo stiebalūžės sugulę javai būna netvarkingai išsivartę į įvairias puses. </span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Stiebalūžės užkrato ypač daug susikaupia varputėtose dirvose ir kai sėjomainoje auginama daug varpinių javų. Labiau stiebalūžės pažeidžiami žieminiai javai, nei vasariniai. Ligos sukėlėjai gerai išsilaiko ir lieka gyvybingi net giliai užartoje užpernykščių šiaudų liekanose. Vėsus, drėgnas ir ilgas pavasaris yra ypač palankūs stiebalūžei plisti. Pradinis stiebalūžės infekcijos šaltinis yra konidijos, susiformavusios ant infekuotų augalų liekanų. Konidijos gali formuotis 1-20°C ribose, tačiau optimali temperatūra 5°C. Pasėlyje konidijos plinta lietaus lašais nedideliu atstumu nuo infekcijos šaltinio spalio – liepos, tačiau intensyviausiai kovo – balandžio mėnesiais.</p><br>Žalingumo riba <br><p class=\"ql-align-justify\"><span style=\"color: black;\">Fungicidai naudotini javų bamblėjimo pradžioje – iki antro bamblio tarpsnio, kai pasėlyje randama 35 % pažeistų stiebų.</span></p><p><br></p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p class=\"ql-align-justify\"><span style=\"color: black;\">Atsėliuojant javus po varpinių javų arba sėjant po varpinių žolių, didėja stiebalūžės išplitimo rizika. Nuo stiebalūžės labiau nukenčia ankstyvos sėjos, peraugę javai, taigi žiemkenčiai turėtų būti sėjami optimaliais sėjos terminais. Auginant atsparesnių veislių javus, sumažėja ligos išplitimo rizika. Fungicidai naudotini javų bamblėjimo pradžioje – iki antro bamblio tarpsnio. Vėliau, kai sukėlėjas nuo dengiamųjų lapamakščių pereina ant stiebo, fungicidų efektyvumas ženkliai sumažėja. Iš visų javų, žieminiai rugiai yra atspariausi stiebalūžės infekcijai.</span></p><p><br></p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Pažeidžia vasarinius ir žieminius kviečius, žieminius ir vasarinius kvietrugius, žieminius rugius, žieminius ir vasarinius miežius, įvairias varpines žoles.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Varpų fuzariozė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Rugių ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p><span style=\"color: black;\">Varpų fuzariozė išplinta ant varpų. </span><em style=\"color: black;\">Fusarium</em><span style=\"color: black;\"> spp. javų varpos užsikrečia žydėjimo metu, vėliau nuo varpžvynių grybiena perauga į varpos stagarėlį ir virš vietos, kur pažeistas varpos stagarėlis, varpa pabąla. Sergančios varpos vietomis arba ištisai padengtos rausva grybiena. Dažniausiai viršutinė varpos dalis būna tuščia. Grūdai būna smulkesni už sveikuosius, raukšlėti, mažo daigumo. </span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p><span style=\"color: black;\">Ligos sukėlėjas</span> žiemoja su grūdais ir dirvoje augalų liekanose bei parazituoja ant augalų pašaknio ir šaknų. <span style=\"color: black;\">Varpų fuzariozės užkrato sankaupos yra gausesnės dirvose, kur taikytas supaprastintas žemės dirbimas ar sėta tiesiai į ražienas, nei augalines liekanas giliai užarus. </span>Lietingi orai javų žydėjimo metu yra pagrindinė sąlyga smarkiam ligos išplitimui, kadangi varpų fuzariozės užkratą nuo javų pašaknio ant varpų perneša lietus.</p><br>Žalingumo riba <br><p><span style=\"color: black;\">Fungicidai nuo varpų fuzariozės naudojami javų žydėjimo metu, vyraujant lietingiems orams.</span></p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p><span style=\"color: black;\">Siekiant sumažinti varpų fuzariozės išplitimo riziką, reikėtų auginti atsparesnių veislių javus, vengti supaprastinto žemės dirbimo, tiesioginės sėjos į ražienas. Sėklos beicavimas efektyviais nuo </span><em style=\"color: black;\">Fusarium</em><span style=\"color: black;\"> spp. beicais taip pat mažina varpų fuzariozės išplitimą. Kadangi lietus javų žydėjimo metu yra pagrindinis rizikos veiksnys ligos išplitimui, tai fungicidus nuo šios varpų ligos rekomenduojama naudoti žydėjimo metu vyraujant lietingiems orams. Fungicidai geriausiai apsaugo, kai purškiama ±2 dienos nuo užsikrėtimo momento. </span></p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Varpų fuzariozė pažeidžia žieminius ir vasarinius kviečius, žieminius ir vasarinius miežius, žieminius rugius,&nbsp;žieminius ir vasarinius kvietrugius.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Alternariozė, juodasis puvinys",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Morkų ligos",
    "Aprasas": "Kokius augalus pažeidžia? <br><p class=\"ql-align-justify\">\tSerga morkos, salierai, petražolės ir kiti augalai. </p><p><br></p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>\tSiekiant apsaugoto morkų pasėlius reikia laikytis 2-3 m. sėjomainos, gilaus arimo po derliaus nuėmimo. Rinktis kokybiškas sėklas, auginti atsparių veislių morkas. Sandėliuoti tik sveikus šakniavaisius. Beicuoti pasodams skirtas morkas. <span style=\"color: rgb(33, 37, 41);\">Jei kyla būtinybė, rekomenduojama purkšti fungicidais.</span></p><br>Aprašymas / Požymiai<br><p>\tPatogenas pažeidžia lapiją ir šakniavaisius. Pirmiausiai ant lapų pastebimos netaisyklingos rudos dėmės. Ligai plintant dėmės plinta ir apimą visa lapą, vėliau jie nudžiūsta. Lapų pažeidimai daugiausia aptinkami ant apatinių bei senesnių lapų. Pažeista lapija lengvai nutrūksta mechanizuoto derliaus nuėmimo metu, o šakniavaisiai lieka dirvoje. Daugiausiai pažeidžia sandėliavimo metu šakniavaisius, jie padengti juodomis įdubusiomis dėmėmis su būdingu juodu nelygiu kraštu. Pūvančios morkos lieka kietos ir sausos. </p>"
  },
  {
    "Liga": "Cerkosporozė, rudmargė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Morkų ligos",
    "Aprasas": "Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Pažeidžia pirmametes morkas ir sėklojus. Lietuvoje labiausiai nukenčia sėklojai</p><br>Aprašymas / Požymiai<br><p class=\"ql-align-justify\">\tPirmieji požymiai pastebimi liepos viduryje. Ligos požymiai aptinkami ant lapų, stiebų, sėklų. Viršutinėje lapų pusėje dėmių kraštai šiek tiek iškilę, apatinėje – įdubę. Apatinėje lapų pusėje dėmės padengtos rusvai pilku apnašu. Lapų pakraščiai susigarbanoja, ir atskiros lapo dalys arba visas lapas gelsta ir džiūsta. </p><p><br></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>\tOptimali temperatūra grybui vystytis 24 <sup>o</sup>C. Labiausiai morkos serga lietingu, ūkanotu oru. Liga plinta konidijomis. Patogenas žiemoja dirvoje, augalų liekanose ir ant sėklų paviršiaus. Vėsesniu oru grybas puola senus, šiltesniu – jaunus lapus</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Siekiant apsaugoto morkų pasėlius reikia laikytis 2-3 m. sėjomainos, gilaus arimo po derliaus nuėmimo. Rinktis kokybiškas sėklas. Tankus pasėlis labiau pažeidžiamas cerkosporozės. Jei kyla būtinybė, rekomenduojama purkšti fungicidais</p>"
  },
  {
    "Liga": "Morkų šlapiasis puvinys, ervinija",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Morkų ligos",
    "Aprasas": "Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Pūva įvairūs augalai, vegetacijos metu ir laikymo vietose. Sandėliavimo metu serga morkos, svogūnai, kopūstai, ropės, ridikai, pomidorai, bulvės, agurkai ir kt</p><br>Aprašymas / Požymiai<br><p>\tŠią ligą sukelia bakterija. Į morkas bakterijos patenka per pažeista dengiamąjį audinį arba kenkėjų pažeistas vietas, o tai labai greitai jį supūdo šlapiuoju puviniu. Šlapiasis puvinys rūsiuose greitai plinta rudenį, kuomet šilta ir pakankamai drėgnas oras. Ant pažeistų morkų atsiranda tamsių vandeningų dėmių. Pažeista morka suminkštėja, sutęžta, skleidžia nemalonų kvapą. Puvinys greitai plinta ir apima visą šakniavaisį.</p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>\tOptimali temperatūra vystytis  27–30 <sup>o</sup>C, minimali  2–3 ir maksimali  39–40 <sup>0</sup>C. Bakterijos žūva  51<sup>o</sup>C temperatūroje. Sandėliavimo metu greitai plinta kai šilta ir drėgna. Bakterijos žiemoja šlapiojo sirgusių augalų liekanose ir su pasodais. </p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Laikytis tinkamos agrotechnikos. Apsisaugoti nuo šios ligos sandėliavimo metu galima tik dezinfekuojant patalpas, palaikyti pastovią 1 – 4°C temperatūrą ir gerai vėdinant. <strong>L</strong>aiku pašalinti pūvančias morkas. Ypač smarkiai nukenčia šiltai ir drėgnai laikomos daržovės. Žiemoja šlapiojo puvinio sukėlėjas sirgusių augalų liekanose ir su pasodais. Bakterijos gali gyventi dirvoje saprofitiškai</p>"
  },
  {
    "Liga": "Sklerotinis puvinys ",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Morkų ligos",
    "Aprasas": "Kokius augalus pažeidžia? <br><p class=\"ql-align-justify\">\tSerga morkos, petražolės, kopūstai, burokėliai, agurkai, pupelės ir kt. daržovės. Sandėliavimo metu morkos, svogūnai, kopūstai, ropės, ridikai, pomidorai, bulvės, agurkai ir kt. daržovės.</p><p><br></p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>\tSiekiant apsaugoto morkų pasėlius reikia laikytis sėjomainos. Sandėliavimui atrinkti tik sveikus, neapvytusius, mechaniškai nesužalotus šakniavaisius. Saugyklose palaikyti optimalią temperatūrą ir drėgmę. Pasodams skirtas morkas beicuoti. Jei kyla būtinybė, rekomenduojama purkšti fungicidais.</p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>\tOptimali temperatūra   24 <sup>o</sup>C, nors patogenas vystosi 0–28 <sup>o</sup>C. Ši liga ypač intensyviai plinta drėgnoje aplinkoje. Labiau plinta rūgščiose sunkiose šlapiose dirvose.</p><br>Aprašymas / Požymiai<br><p>\tVegetacijos metu virš dirvos esanti šakniavaisio dalis suminkštėja ir apsitraukia balta, į vatą panašia grybiena. Sandėliavimo metu morkos greitai supūva, pasidengia balta grybiena, kuri greitai plinta ir supūdo didelę dalį morkų.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Kekerinis puvinys ",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Morkų ligos",
    "Aprasas": "Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>\tSiekiant apsaugoto morkų pasėlius reikia laikytis sėjomainos.<strong> </strong>Sandėliavimui atrinkti tik nesužalotas, sveikas morkas. Rastus pūvančius šakniavaisius tuoj pat pašalinti.<strong> </strong></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Optimali temperatūra patogenui plisti  19–26 <sup>o</sup>C. Ypač patogeno plitimą skatina drėgni orai. Žiemoja dirvoje su augalų liekanomis ir su pasodais jų laikymo vietose.</p><br>Aprašymas / Požymiai<br><p>Vegetacijos metu patogenas pažeidžia nusilpusias ar laiku nenuimtas morkas. Daugiausia žalos padaro sandėliavimo metu. Ant šakniavaisių atsiranda apskritų arba netaisyklingų rudų puvinio dėmių. Jos greitai plinta ir susiliejusios apima visą morką. Pūvanti morka apsitraukia puriomis pilkomis, pelenų atspalvio dulkingomis apnašomis.</p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Serga morkos, runkeliai, griežčiai, ropės, ridikai, kopūstai, pomidorai, bulvės, žirniai, pupelės ir kt. augalai</p>"
  },
  {
    "Liga": "Morkų tikroji miltligė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Morkų ligos",
    "Aprasas": "Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>\tSiekiant apsaugoto morkų pasėlius reikia laikytis sėjomainos, naikinti piktžoles, reguliuoti lietinimą. Rinktis ligai atsparias veisles ir jei kyla būtinybė naudoti fungicidus.</p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Palankiausios sąlygos – aukšta oro drėgmė ir šilti orai. Platina vėjas. Liga plinta vasaros pabaigoje, anksti rudenį.</p><br>Aprašymas / Požymiai<br><p>Pažeidžia lapiją, kuri lengvai nutrūksta mechanizuoto derliaus nuėmimo metu, o šakniavaisiai lieka dirvoje. Viršutinė lapų pusė apsitraukia balkšvai pilkomis apnašomis. Ant pažeistų lapų, lapkočių susidaro baltos spalvos apnašas. Pažeisti lapai sunyksta</p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Serga morkos, petražolės ir pastarnokai</p>"
  },
  {
    "Liga": "Alternariozė, juodoji dėmėtligė ",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Kopūstų ligos",
    "Aprasas": "Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Pažeidžia kopūstai, griežčiai, ropės, ridikai, ridikėliai, krienai, pekininiais bastučiai, kaliaropes, žiedinius ir briuselio kopūstai ir kai kurios laukinės bastutinių šeimos žolės.</p><br>Aprašymas / Požymiai<br><p>Ant lapų iš pradžių atsiranda smulkių juodų apskritų dėmelių, kurios plečiasi, jų centrai paruduoja. Pirmiausia pažeidžiami baltagūžių ir žiedinių kopūstų išoriniai lapai. Ant jų atsiranda smulkių, juodų, apskritų dėmelių, kurios plečiasi, pasidaro rievėtos, apsitraukia rudai juodomis apnašomis, jų centras paruduoja. Vėliau infekcija pereina ant aukštesnių, į gūžes besisukančių lapų. Gūžės išauga mažos, laikomos sandėliuose pūva.</p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Tikėtina kad liga pasireikš vėlesniais augimo tarpsniais (BBCH 41–49) vasaros antroje pusėje. Ligai plisti palankiausia 20–24° C temperatūra ir 85–100 % santykinis oro drėgnis. </p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Siekiant apsaugoti pasėlius, reikia laikytis sėjomainos, po derliaus nuėmimo giliai suarti, naikinti piktžoles. Sėti registruotais fungicidiniais beicais apdorotą sėklą, rinktis atsparias veisles. Pasirodžius pirmiesiems ligos požymiams, nuo šeštojo lapelio iki visiškos brandos (BBCH 16–49) naudoti augalų apsaugos produktus. Naikinti kenkėjus.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Kopūstų diegavirtė, juodoji kojelė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Kopūstų ligos",
    "Aprasas": "Kokius augalus pažeidžia? <br><p>kopūstų (gūžinių, žiedinių, briuselio, pašarinių), ridikėlių daigai. Gali sirgti ir salotos, agurkai, pomidorai, tabakas, linai, avižos, kviečiai.</p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Palankios sąlygos ligai plisti yra rūgšti, gausiai laistoma žemė, kai daigai tankiai auga. Kiti kopūstų diegavirtę galintys sukelti grybai yra plačios specializacijos puola daugelio šeimų augalus įvairiu augimo tarpsniu. Ligos sukėlėjai gyvena dirvoje. Liga pradeda plisti esant 12° C temperatūrai daigyne, o po persodinimo – 18–30° C temperatūroje. Ligai plisti palankios sąlygos yra rūgšti (pH 5.8), gausiai laistoma žemė, kai daigai tankiai auga. Tikėtina, kad liga pasireikš ankstesniais augimo tarpsniais (BBCH 11–15) vasaros pirmoje pusėje.</p><br>Aprašymas / Požymiai<br><p>Pažeidžia šaknies kaklelį, jis pajuosta, suplonėja, pradeda pūti. Anksti apsikrėtę daigai išvirsta. Infekcija labiau plinta vėsiu oru. Ligos sukėlėjas gyvena dirvoje ar daigyno žemėje, jo sporos gyvybingos gali išlikti keletą metų</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Siekiant apsaugoti pasėlį, būtina laikytis sėjomainos. Sėti registruotais fungicidiniais beicais apdorotą sėklą. Dezinfekuoti daigyno substratą. Daigus auginti kasetėse, daigyklose. Reguliariai vedinti daigynus, žemė laistyti saikingai. </p>"
  },
  {
    "Liga": "Fomozė, vėžys, lapų dėmėtligė, sausasis puvinys",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Kopūstų ligos",
    "Aprasas": "Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Siekiant apsaugoti pasėlį, laikytis 4 metų sėjomainos, po derliaus nuėmimo giliai suarti, naikinti piktžoles. Sėti registruotais fungicidiniais beicais apdorotą sėklą. Rinktis kokybišką sodinamąją medžiagą, nes liga plinta su sėklomis. Optimaliai tręšti. </p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Palankiausia plisti kai yra šiltas oras ir santykinė oro drėgmė. Ligai plisti palankiausia 20–24° C temperatūra ir 60–80 % santykinis oro drėgnis. Ant lapų greičiausiai plinta kai yra 14 – 16°C, tačiau askosporos gali užkrėsti augalus ir rudenį esant žemesnėms temperatūroms. Plinta liga drėgnu ir vėjuotu oru. Grybas išlieka gyvybingas daugelį metų dirvoje, užsikrėtusių augalų liekanose, sėklose. </p><br>Aprašymas / Požymiai<br><p>Tipiški ligos požymiai –&nbsp;ant lapų, lapkočių&nbsp;pilkšvai rusvos, apskritos, džiūstančios, melsvai pilkais pakraščiais, kartais rievėtos dėmės, kuriose yra daug juodų taškelio dydžio vaisiakūnių – piknidžių. Pažeisti augalai vysta ir žūva. Ant stiebų pažeistose vietose susidaro šviesiai rudas ar rausvo atspalvio vėžinės žaizdos, kurių viduje taip pat formuojasi piknidės. Ant šakniavaisių pastebimos stambios, giliai įsiskverbusios, pilkšvai rudos dėmės su gausybe juodų piknidžių. </p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Serga bastutinių šeimos augalai, rapsai, kopūstai ir kryžmažiedės piktžolės</p>"
  },
  {
    "Liga": "Kopūstų fuzariozė ",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Kopūstų ligos",
    "Aprasas": "Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Serga kopūstų ir kitų bastutinių šeimos daržovių daigai ir suaugę augalai.</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Siekiant apsaugoti pasėlius, reikia laikytis 5–6 metų sėjomainos, po derliaus nuėmimo giliai suarti, naikinti piktžoles. Sėti registruotais fungicidiniais beicais apdorotą sėklą, rinktis atsparias veisles. Daigus auginti kasetėse, daigyklose</p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Pastaruoju metu atsirado grybo rasė, kurio vystymuisi yra palankesnė šiek tiek žemesnė temperatūra. Todėl tokios rūšies fuzariozė mūsų klimato sąlygomis gali būti grėsmingesnė. Tikėtina kad liga pasireikš visos vegetacijos metu (BBCH 13–49). Ligai plisti palankiausia 20–25° C temperatūra. </p><br>Aprašymas / Požymiai<br><p>Pažeisti daigai anksti žūva. Sergančių augalų lapai gelsta, vysta, ant jų pastebimos neryškios dėmės su šiek tiek patamsėjusiomis gyslomis. Perpjovus ligotą stiebą arba lapkotį matyti parudavęs vandens indų ratas. Pažeisti lapai anksti nukrinta, todėl gūžės užauga mažos. Ligos išplitimas priklauso nuo augalų atsparumo ir nuo auginimo sąlygų. </p>"
  },
  {
    "Liga": "Kekerinis puvinys ",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Kopūstų ligos",
    "Aprasas": "Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Grybas pažeidžia įvairius augalus. Iš bastutinių šeimos daržovių kekeriniu puviniu dažniausiai serga kopūstai (gūžiniai ir žiediniai).</p><br>Aprašymas / Požymiai<br><p>Kekerinis puvinys dažnai pasirodo ant jau esamų pažeidimų, kuriuos sukelia kitos ligos arba kenkėjai. Pažeidimų vietose susidaro gana didelės rudos vandeningos dėmės. Vėsiu oru jos pasidengia pilkos spalvos grybo apnašu, kuriame susiformuoja smulkūs juodi skleročiai. Lauke jie suserga tik lietingais metais. </p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Kekerinio puvinio plitimui didelę reikšmę turi krituliai, aukšta santykinė oro drėgmė, augalų mechaniniai pažeidimai. Optimali temperatūra grybui vystysis 18-22°C ir aukšta santykinė oro drėgmė. Tikėtina, kad liga pasireikš vėlesniais augimo tarpsniais (BBCH 41–49) vasaros antroje pusėje. Kekerinio puvinio plitimui didelę įtaką turi krituliai, didelis santykinis oro drėgnis ir mechaniniai pažeidimai. Sandėliuojant optimali temperatūra yra 10–15 °C, nors puviniai masiškai plinta ir esant 0 °C temperatūrai. </p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Siekiant sumažinti plitimo riziką, būtina laikytis sėjomainos. Nuėmus kopūstų derlių, kotus pašalinti iš dirvos, liekanas giliai užarti. Saugyklas prieš žiemą gerai išvalyti, išdezinfekuoti. Saugyklose temperatūra turi būti ne aukštesnė kaip  1° C.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Sklerotinis puvinys ",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Kopūstų ligos",
    "Aprasas": "Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Grybas pažeidžia įvairius augalus. Iš bastutinių šeimos daržovių kekeriniu puviniu dažniausiai serga kopūstai (gūžiniai ir žiediniai).</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Pagrindinė prevencinė priemonė yra sėjomaina (3 m.). Nuėmus kopūstų derlių, kotus pašalinti iš dirvos, liekanas giliai užarti. Saugyklas prieš žiemą gerai išvalyti, išdezinfekuoti. Saugyklose turi būti ne aukštesnė kaip  1° C temperatūra, 95 % drėgnis, gera ventiliacija.</p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Sklerotinio puvinio plitimui didelę reikšmę turi krituliai, aukšta santykinė oro drėgmė, augalų mechaniniai pažeidimai. Tikėtina kad liga pasireikš vėlesniais augimo tarpsniais (BBCH 41–49) vasaros antroje pusėje. </p><br>Aprašymas / Požymiai<br><p>Lietingais metais pažeistų baltagūžių kopūstų išoriniai lapai, pradedant nuo viršūninių, pūva, tęžta, pasidaro gleivėti. Tarp pūvančių lapų susidaro į vatą panaši balta grybiena, iš kurios išsiskiria skaidraus skysčio lašeliai.<em> </em>Grybienai senstant, atsiranda balti, greit pajuostantys, stambūs (1–3 cm skersmens) skleročiai. </p>"
  },
  {
    "Liga": "Gyslų bakteriozė, juodasis puvinys ",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Kopūstų ligos",
    "Aprasas": "Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Serga kopūstai, brokoliai, žiediniai kopūstai, rapsai, ridikėliai ir kt. </p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Siekiant apsaugoti pasėlius, reikia laikytis 3–4 metų sėjomainos. Rinktis kokybiškas, termiškai dezinfekuotas sėklas. Ligos plitimui didelės reikšmės turi aukšta temperatūra, intensyvus tręšimas, tankiai pasodinti augalai, daigų pikavimas į per drėgną gruntą, blogas grunto drenažas daigynuose ir šiltlysvėse, daigų užmirkimas, monokultūros auginimas. Infekcija platinama kenkėjų, per mechaninius pažeidimus. Vegetacijos metu naikinti kenkėjus.</p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Ligos plitimui didelės reikšmės turi aukšta temperatūra, intensyvus tręšimas, tankiai pasodinti augalai, daigų pikavimas į per drėgną gruntą, blogas grunto drenažas daigyne ir inspekte, daigų užmirkimas, auginimas monokultūroje. Vegetacijos metu bakterijos į augalą gali patekti per mechaninius audinių pažeidimus ar natūralias augalo ertmes. Tikėtina kad liga pasireikš vėlesniais augimo tarpsniais (BBCH 35–49) vasaros antroje pusėje. Ligai plisti palankiausia 27–30° C temperatūra ir didelis santykinis oro drėgnis. </p><br>Aprašymas / Požymiai<br><p>Bakterija pažeidžia kopūstų sėklojų ir pirmamečių augalų vandens indus, jie pajuoduoja. Požymiai ryškūs lapų pakraščiuose. Lapalakštis nuo krašto link centro palaipsniui gelsta, džiūsta, raukšlėjasi, pasidaro tarytum permatomas<em>. </em>Perpjovus lapkotį, matomas tamsus vandens indų ratas<em>.</em></p>"
  },
  {
    "Liga": "Bakterinis šlapiasis puvinys, Ervinija",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Kopūstų ligos",
    "Aprasas": "Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Serga kopūstai, brokoliai, žiediniai kopūstai, pekininiai bastučiai, griežčiai, ridikai, ropės</p><br>Aprašymas / Požymiai<br><p>Drėgnu šiltu metu išoriniai kopūstų lapai ir kotai prie lapkočių pasidaro gleivėti, pūva. Puvinys palaipsniui apima gūžės vidų. Tokia gūžė sutęžta, skleidžia nemalonų kvapą.</p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Liga labiausiai plinta lietingomis ir karštomis (esant 25–30° C temperatūrai) vasaromis. Ligos sukėlėjai žiemoja nesupuvusiose augalų liekanose ir su pasodais.</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Siekiant apsaugoti pasėlius, reikia laikytis 3–4 metų sėjomainos, augalų liekanas (kotus) pašalinti, dirvą giliai suarti. Bakterijas platina įvairūs kenkėjai, ypač musės. Infekcijos vieta dažnai tampa mechaniniai pažeidimai, atsiradę dėl kitų ligų ar kenkėjų. Laikymui atrinkti tik sveikas gūžes. Toje pačioje saugykloje nelaikyti įvairių daržovių (kartu su kopūstais morkų, bulvių, ridikų, griežčių), galinčių sirgti šiuo puviniu. Saugyklose temperatūra turi būti apie 0° C.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Šaknų gumbas",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Kopūstų ligos",
    "Aprasas": "Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Serga įvairūs kultūriniai ir laukiniai kryžmažiedžiai augalai.</p><br>Aprašymas / Požymiai<br><p>Ant apsikrėtusių augalų šaknų atsiranda įvairaus dydžio išaugų, o šakniaplaukių būna mažai, todėl augalas nepajėgia apsirūpinti vandeniu ir maisto medžiagomis. Sergantys augalai silpnai vystosi, kopūstai nesuka gūžių. Augalai šaknų gumbu gali apsikrėsti vieni nuo kitų ir nuo laukinių augalų per šakniaplaukius. Supuvus pažeistiems augalo audiniams, infekcija patenka į dirvą, kurioje gali išsilaikyti nuo 4 iki 20 metų.</p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Liga plinta rūgščiose dirvose. Tikėtina kad liga pasireikš visos vegetacijos metu (BBCH 15–40).</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Svarbi prevencinė priemonė yra sėjomaina – augalai į tą patį lauką neturėtų būti sodinami dažniau nei kas 8 metai. Po derliaus nuėmimo kotus būtina pašalinti iš dirvos, liekanas giliai užarti. Rūgščius dirvožemius kalkinti. Sėti registruotais fungicidiniais beicais apdorotą sėklą. Daigus auginti kasetėse, daigyklose. Naikinti piktžoles, ypač kryžmažiedes.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Netikroji miltligė ",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Kopūstų ligos",
    "Aprasas": "Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Serga visų rūšių bastutinės daržovės, tačiau daugiausiai žalos padaro žiediniams kopūstams ir kaliaropėms</p><br>Aprašymas / Požymiai<br><p>Viršutinėje lapo pusėje atsiranda gelsvų dėmių, o apatinėje – balsvas grybo apnašas. Pažeisti lapai pirma laiko sensta ir krenta, augalai tampa imlesni kitoms ligoms. Smarkiai pažeisti daigai skursta, net žūsta.</p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Palankios sąlygos – aukšta santykinė drėgmė, žema temperatūra, drėgmė ant lapų. </p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Siekiant apsaugoto pasėlius reikia laikytis sėjomainos, gilus arimo po derliaus nuėmimo, naikinti piktžoles. Sėti beicuotas sėklas. Esant būtinybei naudoti fungicidus. </p>"
  },
  {
    "Liga": "Svogūnų lapų dėmėtligė ir kekerinis puvinys,",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Svogūnų ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p>Labai išplitusi svogūnų liga. Net septynios <em>Botrytis </em>genties grybų rūšys yra sietinos su svogūnų ligomis. Visos rūšys skiriasi patogeniškumu bei atsparumu fungicidams.  Vegetacijos metu ant laiškų mažai pastebima ligos požymių, tačiau esant palankioms sąlygomis svogūnai užsikrečia dar lauke per laiškus, iš kurių grybiena patenka į ropeles. Kaklelio puvinys paprastai pasireiškia nuėmus derlių, sandėliuojant svogūnus. Sandėliavimo metu pirmiausia pažeidžiami viršutiniai ropelės audiniai, jie suminkštėja, svogūnai skleidžia nemalonų kvapą. Vėliau visa roputė apsitraukia pilku puriu apnašu, vėliau tarp lukštų susidaro juodi netaisyklingos formos skleročiai<em>. </em>Svogūnai džiūsta, traukiasi, lieka tik mumijos.</p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p><em>Botrytis spp. </em>vystytis palankiausia yra 15–25 °C temperatūra ir santykinė oro drėgmė 70–95 procentai, bet gali vystytis ir 3–33 <sup>o</sup>C temperatūroje. Kekerinio puvinio infekcijai kilti ir prasiskverbti į audinius reikia palankių oro sąlygų - ilgai besilaikančios drėgmės augalų lapuose - ir infekcijai plisti optimalios temperatūros.</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Siekiant pasėlį apsaugoti nuo ligų, būtina taikyti prevencines priemones: rinktis kokybišką sodinamąją medžiagą, laikytis tinkamos agrotechnikos ir sėjomainos, nepertręšti azoto trąšomis. Jei kyla būtinybė, rekomenduojama purkšti fungicidais. Rekomenduojama svogūnus profilaktiškai purkšti kas 7–10 dienų 2–4 kartus per vegetaciją (BBCH 15–19).</p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p><em>Botrytis </em>spp. sukeliamos ligos pažeidžia ropinius svogūnus (<em>A. cepa</em>), česnakus (<em>A. sativum</em>), porus (<em>A. porrum</em>) ir kt., taip pat ir česnakinių genties piktžoles. Lietingais metais gali sirgti ir svogūnų sėklojai.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Svogūnų netikroji miltligė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Svogūnų ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p>Liga pažeidžia laiškus, žiedkočius ir žiedynus. Labiausiai nukenčia svogūnų sėklojai. Ant laiškų pasirodo pailgos, neryškios gelsvos dėmės, kurios drėgnu oru pasidengia pilkšvai violetiniu apnašu, o vėliau - juosvai rudomis apnašomis. Sergantys laiškai susiraukšlėja ir nudžiūsta. Pažeistų svogūnų ropelės išauga nedidelės, storais kakleliais, derlius gali sumažėti apie 30 %.</p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Ši liga intensyviausiai plinta vidurvasaryje. Palankios sąlygos ligai plisti, kai naktį oro temperatūra 10–12<sup>o</sup>C, ir lapų drėgmė (rūkas, rasa, lietus) išsilaiko 6–12 valandų. Optimali temperatūra patogeno sporoms susidaryti yra  10–15 <sup>o</sup>C. Žiemoja patogeno grybiena ropelėse ir augalų liekanose.</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Svarbu laikytis tinkamos sėjomainos. Sėti beicuotą sėklą. Termiškai dezinfekuoti svogūnų ropeles. Auginti atsparių veislių svogūnus. Jei kyla būtinybė, rekomenduojama purkšti fungicidais. Nuėmus derlių, pašalinti sirgusių augalų liekanas.</p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Serga svogūnai, česnakai ir porai.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Svogūnų galveninis puvinys",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Svogūnų ligos",
    "Aprasas": "Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Serga svogūnai, žirniai, pupelės, pomidorai, morkos, runkeliai ir kiti augalai.</p><br>Aprašymas / Požymiai<br><p>Įprastai liga plinta sandėliuojant. Svogūnai pūva sausuoju puviniu, traukiasi, džiūsta ir virsta mumijomis. Lukštų paviršiuje atsiranda purių juodų apnašų. </p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Lauko sąlygomis patogenui optimali temperatūra  30 <sup>o</sup>C, tačiau saugyklose  24 <sup>o</sup>C, kai didelė santykine oro drėgmė išsilaiko daugiau kaip 6 valandas ar ilgiau ant svogūnų. Šis grybas labai greitai plinta konidijomis, kurios palankiomis sąlygomis gali neribotai ilgą laiką daugintis ir išsilaikyti saugyklose. Gali žiemoti ir mumijos. <span class=\"ql-cursor\"></span></p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Sodinti sveikus, termiškai dezinfekuotus ir beicuotus svogūnus. Parinkti tinkamas svogūnų sandėliavimo sąlygas. </p>"
  },
  {
    "Liga": "Svogūnų fuzariozė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Svogūnų ligos",
    "Aprasas": "Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Serga svogūnai, česnakai ir porai. </p><br>Aprašymas / Požymiai<br><p>Fuzariozė pažeidžia visas augalo dalis lauke ir svogūnų ropeles saugyklose. Augalų šaknys suplonėja, supūva, todėl svogūnai lengvai išsirauna. Ropelės suminkštėja, pasidaro vandeningos, audiniai iš vidaus rausvai arba pilkšvai rudos spalvos, apsitraukia vešliomis baltomis apnašomis. Puvimas prasideda nuo dugnelio ir išorinių lukštų. Vėliau svogūnai sukietėja ir virsta mumijomis arba suskyla. Sudygę augalai yra silpni.</p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Šiltas oras ir drėgna dirva. Ypač pažeidžia mechaniškai ar kenkėju pažeistus svogūnus. Liga plinta sandėliavimo metu. Žiemoja sukėlėjas dirvoje ir pažeistose ropelėse. </p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Sodinti tik sveikas ropeles. Laikytis tinkamos sėjomainos. Svogūnus nuimti tik sausu oru. Sodinti tik sveikas, beicuotas ropeles. Sandėliuojant palaikyti tinkamą temperatūrą ir reikiamą drėgmę. </p>"
  },
  {
    "Liga": "Svogūnų pelėjūninis puvinys",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Svogūnų ligos",
    "Aprasas": "Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Serga svogūnai, česnakai, tulpės, hiacintai, obelys, kriaušės, vynmedžiai ir kiti augalai. Labiau plinta saugyklose.</p><br>Aprašymas / Požymiai<br><p>Ant svogūno dugnelio arba lukštų atsiranda rusvų vandeningų, vėliau raukšlėtų dėmių. Česnakų skiltelės įdumba. Iš pradžių dėmes yra padengtas balsva grybiena, kuri vėliau žalsvai melsvos spalvos. Dažniau užsikrečia mechaniškai pažeistos svogūnų ropelės. Puvinys plinta, po 2–3 mėn. nuo derliaus nuėmimo, kai laikymo temperatūra ir drėgmė palyginti aukšta (ypač apie 9<sup>o</sup>C). Pūvantys svogūnai skleidžia nemalonų pelėsių kvapą. </p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Pelėjūnas greit plinta ir palankiomis sąlygomis gali neribotą laiką daugintis. Sporos gerai išsilaiko saugyklose ir lauke su svogūnų liekanomis. Grybas gali vystytis 0–30<sup>0</sup>C&nbsp;temperatūroje, o optimali 21–22<sup>0</sup>C. Ypač išplinta, kai vegetacijos metu vyrauja sausi šilti orai. </p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Svogūnus nuimti kuo sausesniu oru, nepažeisti mechaniškai bei nulukštenti, gerai išdžiovinti. Ropeles laikyti tinkamomis sąlygomis ir ypač gerai vėdinti. Laikymui atrinkti tik sveikas ropeles. Laiku šalinti pūvančius svogūnus.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Alternariozė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Svogūnų ligos",
    "Aprasas": "Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Pažeidžia porus, bet gali pažeisti ir svogūnus, tuščialaiškius česnakus ir ´shalot´ svogūnus.</p><br>Aprašymas / Požymiai<br><p class=\"ql-align-justify\">Pirmieji požymiai yra mažos baltos dėmelės ant laiškų. Vėliau kai oro santykinė drėgmė virš 70 %, atsiranda tipiškų alternariozei dėmių. Jos yra elipsės formos, kelių centimetrų ilgio, su gelsvu kraštu. Pažeisti laiškai gali susigarbanoti ir nudžiūti. </p><p><br></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Didelė santykinė (per 70 %) oro drėgmė skatina ligos plitimą. Augalai dažniausiai apsikrečia nuo užkrėstų sėklų ar augalų liekanų dirvožemyje. </p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Siekiant apsaugoto pasėlius reikia laikytis tinkamos sėjomainos. Rinktis kokybiškas sėklas, auginti atsparių veislių svogūnus. <span style=\"color: rgb(33, 37, 41);\">Jei kyla būtinybė, rekomenduojama purkšti fungicidais.</span></p>"
  },
  {
    "Liga": "Svogūnų sklerotinis puvinys",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Svogūnų ligos",
    "Aprasas": "Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Serga svogūnai, salierai, petražolės, morkos, agurkai, kopūstai, pomidorai, ropės, griežčiai ir kitos daržovės.</p><br>Aprašymas / Požymiai<br><p>Sklerotinija plinta lauke vegetacijos metu ir sandėliavimo metu. Sandėliavimo metu kai yra pakankamai drėgmės, labai greitai supūva daug svogūnų. Vasaros pabaigoje svogūnų lukštai suminkštėja arba suskyla. Ropelės paviršiuje arba ir viduje susidaro balta, panaši į vatą grybiena. Vėliau susiformuoja šviesūs netaisyklingos formos dydžio skleročiai, kurie vėliau paruduoja. Jie išlieka gyvybingi keletą metų ir po to vėl užkrečia sveikus augalus.</p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Sklerotinijos grybiena dirvoje išlieka keletą metų ir palankiomis sąlygomis užkečia svogūnus. sklerotinija vystosi, kai didelė santykinė oro drėgmė, temperatūra –  3–30 <sup>o</sup>C ir pH 2,3–7,5. <span style=\"color: rgb(51, 51, 51); background-color: white;\">Liga plačiai išplitusi. Ypač žalinga drėgnais metais.</span></p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Rudenį giliai suarti augalų liekanas. Laikytis sėjomainos ir agrotechninių reikalavimų. Tinkamai sandėliuoti svogūnus. Rinktis atsparius svogūnų hibridus. Esant poreikiui naudoti fungicidus. </p>"
  },
  {
    "Liga": "Bakterinis puvinys",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Svogūnų ligos",
    "Aprasas": "Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Pūva įvairūs augalai, ypač daržovių sultingi organai, vegetacijos metu ir laikymo vietose. Sandėliavimo metu serga morkos, svogūnai, kopūstai, ropės, ridikai, pomidorai, bulvės, agurkai ir kitos daržovės.</p><br>Aprašymas / Požymiai<br><p><span style=\"color: rgb(33, 37, 41); background-color: white;\">Bakterinis puvinys pažeidžia ant mechaniškai pažeistų svogūnų, pvz., labai pažeistų netikrosios miltligės, audros, krušos ir vėjo. Šlapiais metais liga pasireiškia auginimo sezono antroje pusėje. Priklausomai nuo sukėlėjo ligos simptomai pasireiškia įvairiose ropelės vietose. Pažeisti audiniai darosi tarsi stikliniai, svogūnas atrodo tarsi išviręs, paskui greitai ima irti, ir visas svogūnas tampa gleivėta, pūvančia ir dvokiančia mase.</span></p><p><span style=\"color: rgb(33, 37, 41); background-color: white;\">Bakterijos gana ilgai išsilaiko dirvoje ir lengvai užkrečia į tokią dirvą pasodintus svogūnus. Ligos priežastis gali būti mechaniniai sužalojimai nuimant, transportuojant derlių ir kt. Bakterijas platina įvairūs vabzdžiai, ypač svogūninės musės</span></p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Laikytis sėjomainos, s<span style=\"color: black; background-color: white;\">vogūnų neauginti užmirkstančiose dirvose. Vengti mechaninių pažeidimų.</span> Nuėmus derlių, pašalinti sirgusių augalų liekanas. Prieš sandėliuojant svogūnus tinkamai išdžiovinti. Saugyklose palaikyti tinkamą temperatūrą ir drėgmę. </p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Optimali temperatūra bakterijoms vystytis  27–30 <sup>o</sup>C, minimali  2–3 ir maksimali  39–40 <sup>o</sup>C temperatūra. . Ypač smarkiai nukenčia šiltai ir drėgnai laikomos daržovės. Žiemoja šlapiojo puvinio sukėlėjas sirgusių augalų liekanose. </p>"
  },
  {
    "Liga": "Avižų dulkančiosios kūlės",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Avižų ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p><span style=\"color: black;\">Pažeidžia avižų šluoteles. Ligos požymiai išryškėja avižoms plaukėjant. Šluotelė šiuo tarpsniu būna užpildyta sporų masės. Nuo išplaukėjusių kūlėtų avižų šluotelių dalį sporų vėjas ir lietus išplatina ant aplinkinių augalų. Jos nusileidžia ant sveikų šluotelių varpažvynių arba patenka tarp varpažvynio ir besiformuojančio grūdo. Apsikrėtimas sporomis gali trukti nuo žydėjimo iki der­liaus nuėmimo. Iki augalų plaukėjimo užkrėsti augalai iš pažiūros nesiskiria nuo sveikų.</span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Į avižos daigą grybui prasiskverbti optimali dirvos temperatūra yra  15-25°C. Avižų žydėjimo-brendimo metu vyraujantys drėgni ir gana šilti orai ( 16-22°C) yra palankūs grūdams užsikrėsti dulkančiųjų kūlių sporomis. Avižų veislių jautrumas dulkančiosioms kūlėms gali labai skirtis. </p><br>Žalingumo riba <br><p>Sėklos beicavimas nuo avižų dulkančiųjų kūlių yra labai efektyvus.</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Norint išvengti avižų dulkančiųjų kūlių plitimo, reikia sėti sveiką, sertifikuotą sėklą.&nbsp;Atsparesnių veislių avižų auginimas yra labai svarbi apsaugos nuo šios ligos dalis. Sėklos beicavimas nuo avižų dulkančiųjų kūlių yra labai efektyvus, todėl ši liga beveik neplinta intensyvios žemdirbystės ūkiuose.</p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Pažeidžia avižas.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Avižų dryžligė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Avižų ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p><span style=\"color: black;\">Liga pažeidžia avižų daigus, lapus, stiebus, varpažvynius, grūdus. Ant sudygusių daigų pirmųjų lapelių matomos rudos dėmės arba dryžiai. Ant lapų atsiranda pailgos, siauros, rausvai rudos, lapo gyslų apribotos dėmės. Jos nesusilieja. Drėgnu metu jų paviršius apsitraukia žalsvai rusvomis apnašomis. Pažeisti lapai greičiau nudžiūsta. Užsikrėtus avižų šluotelėms, grybas patenka į grūdą supantį lukštą arba įsiskverbia tiesiai į grūdo luobelę. Grūdų užsikrėtimui palankiausias pieninės brandos tarpsnis. Pažeistų grūdų pagrindas ties šluotelės stagarėliu patamsėja. Pažeistose šluotelėse dalis varpelių nukrenta, likusiose užauga smulkūs ligoti grūdai.</span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Avižų dryžligei plisti palankūs lietingi ir šilti orai. Liga intensyviausiai vystosi esant  18-24°C temperatūrai ir didesniam kaip 96 % santykiniam oro drėgnumui. Sėjant užsikrėtusią <em style=\"color: black;\">P. avenae </em><span style=\"color: black;\">sėklą, auginant jautrių veislių avižas, ligos išplitimo rizika labai padidėja. </span></p><br>Žalingumo riba <br><p>Fungicidai naudojami pasirodžius pirmiesiems ligos požymiams.</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p class=\"ql-align-justify\">Avižų dryžligės pagrindinis infekcijos šaltinis yra ligota sėkla, todėl sėklos beicavimas yra viena iš svarbiausių apsaugos priemonių nuo šios ligos. Kai kurios veislės yra atsparios avižų dryžligei, todėl auginant avižas reikia rinktis kiek galima atsparesnes ligai veisles. Sėjomainos laikymasis mažina ligos plitimo riziką. Rekomenduojama dirvą suarti, kadangi ligotų augalų liekanos taip pat gali būti kaip pirminis užkratas. Ligos plitimas mažinamas naudojant efektyvius nuo dryžligių fungicidus. </p><p><br></p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Pažeidžia avižas.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Miltligė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Avižų ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p><span style=\"color: black;\">Miltligė pažeidžia augalų stiebus, lapus, lapamakštes ir varpas, padengdama juos baltu grybienos valkčiu, kuri sendama, tamsėja, pa­ruduoja. Kurį laiką užkrėsti lapai išlieka žali ir gyvybingi. Lapo antroje pusėje pažeidimo vieta pagelsta. Vėliau ligos apimtas plotas palaipsniui apmiršta. Grybienos paviršiuje gausiai susiformavusias konidijas vėjas platina dideliais atstumais ir apkrečia sveikus augalus. Oru plintantis užkratas gali būti randamas visur ir yra nekontroliuojamas. Besikaitaliojantys sausi ir drėgni orai yra labai palankūs miltligei plisti. Miltligės pažeistoje lapo vietoje nutrūksta fotosintezė ir pasirodo chlorozės. Miltligei išplitus ankstyvais augalo vystymosi tarpsniais, augalai gali prasčiau išsikrūmyti. Vėlesniais vystymosi tarpsniais dėl miltligės pažeidimo mažėja žalias lapų plotas, taip pat ir grūdų derlius. Vėliau pažeidimų vietose ant senų grybienos kolonijų galima matyti juodus taškelius – miltligės sukėlėjo vaisiakūnius kleistotecius.</span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Miltligei plisti palankiausia temperatūra yra  15-22°C. Pakilus temperatūrai per  25°C, ligos vystymasis sulėtėja arba net sustoja. Konidijoms sudygti reikalinga didelė santykinė oro drėgmė, tuo tarpu sporuliacijai ir sporoms pasklisti palankesni sausesni orai. Todėl besikaitaliojantys sausi ir drėgni orai yra labai palankūs miltligei plisti. Ypač didelę žalą miltligė gali padaryti jautrių šiai ligai veislių pasėliuose. Gausus tręšimas azoto trąšomis, tankūs pasėliai padidina miltligės išplitimo riziką. Vėlyvos sėjos vasariniai javai miltligės labiau pažeidžiami. Ligos užkrato šaltiniu gali būti ir sudygusios pabiros. Liga labiau gali išplisti laukuose tarp miškų, slėniuose, kur vyrauja palankesnis mikroklimatas. </p><br>Žalingumo riba <br><p>Fungicidai naudojami labai padidėjus miltligės išplitimo rizikai. Ankstyvaisiais tarpsniais purškiama pasirodžius pirmiesiems ligos požymiams efektyviais nuo miltligės fungicidais.</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p><span style=\"color: black;\">Nuo miltligės galima apsisaugoti auginant atsparesnių veislių javus. Reiktų vengti avižų atsėliavimo dėl sudygstančių pabirų arba pagal galimybę jas naikinti. Optimalus sėjos laikas ir sėklos norma yra labai svarbūs formuojant pasėlio tankumą. Ypač vengti gausaus tręšimo azoto trąšomis. </span></p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Vasarinius ir žieminius kviečius, vasarinius ir žieminius kvietrugius, vasarinius ir žieminius miežius, žieminius rugius, avižas.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Vainikuotosios rūdys",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Avižų ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p><span style=\"color: black;\">Vainikuotosios rūdys pažeidžia avižų lapus, o epidemijų metais ir lapamakštes. Avižos užsikrečia nuo augalų tarpininkų (šaltekšnio arba šunobelės) oru plintančiomis eciosporomis arba iš kitur vėjo atneštomis urediosporomis. Dažniausiai vainikuotųjų rūdžių požymiai pasimato avižoms išplaukėjus. Ant avižų lapų pasirodžiusios ryškiai oranžinės, smulkios, iškilios, pailgos dėmelės (panašios į spuogelius) yra būdingi vainikuotųjų rūdžių požymiai. Šios 1-5 mm dydžio pūslelės (uredžiai) yra netolygiai išsibarsčiusios lapo paviršiuje. Juos dengiantis epidermis plyšta, urediosporos, patekusios ant lapų, dygsta rasos lašelyje.</span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Vainikuotosios rūdys labiau išplinta vyraujant šiltiems orams ( 10-25°C). Kai dieną vyrauja saulėti ir vėjuoti orai temperatūrai siekiant  20-25°C, o naktimis iškrenta gausios rasos esant  15-20°C, rūdys plinta ir vystosi labai sparčiai. Nuo šios ligos labiau nukenčia vėlyvos sėjos avižos. Vainikuotosios rūdys ypač sparčiai gali išplisti jautrių šiai ligai veislių avižų pasėliuose. Jautresnės vainikuotoms rūdims gausiai azotu tręštos avižos.</p><br>Žalingumo riba <br><p>Fungicidais purškiama pastebėjus pirmas rūdžių pustulas.</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p><span style=\"color: black;\">Atsparesnių veislių avižų auginimas yra svarbi prevencinė priemonė nuo vainikuotųjų rūdžių. Vengti atsėliavimo, naikinti savaime sudygusias grūdų pabiras. Palaukėse išnaikinti augalus tarpininkus. Sėjos metu suformuoti optimalaus tankumo pasėlius, vengti per gausaus tręšimo azoto trąšomis. Pastebėjus pirmas rūdžių pustulas reikia purkšti fungicidais. Lietuvos sąlygomis vainikuotosios rūdys avižų pasėliuose dažniausiai išplinta jau augalams išplaukėjus, todėl avižas purškiant fungicidais pasirodžius šluotelei, pasėliai apsaugomi ir nuo vainikuotųjų rūdžių, ir nuo kitų ligų.</span></p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Pažeidžia avižas.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Pašaknio ir šaknų puviniai",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Kviečių ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p class=\"ql-align-justify\"><em style=\"color: black;\">B. sorokiniana</em><span style=\"color: black;\"> ir </span><em style=\"color: black;\">Fusarium</em><span style=\"color: black;\"> spp. dažnai plinta su užkrėsta sėkla, todėl užsikrėtę daigai gali žūti dygimo metu. Jei išsilaiko, auga skurdūs, su ru­domis dėmėmis ant šaknų ar augalo pamato. Jeigu užkrato šaltinis yra augalų liekanos arba dirva, tai pirminiai ligos požymiai – smulkios rudos dėmelės pa­sirodo ant šaknelių, koleoptilių, apatinio tarpubamblio dengiamųjų lapalakščių. Vėliau dėmės didėja, apatinė stiebo dalis paruduoja. </span><em style=\"color: black;\">Fusarium</em><span style=\"color: black;\"> spp. pažeidimai dažnai išplinta ir ant antro bei trečio tarpubamblių. Ligoti augalai gali būti pavieniai ar pažeisti pakrikais ploteliais, jie blogiau vystosi, atsilieka ūgiu. Dažnai pažeisti augalai anksčiau subręsta, užaugina smulkesnius grūdus. </span><em style=\"color: black;\">B. sorokiniana </em><span style=\"color: black;\">antrines konidijas platina lietus arba vėjas ir užkrečia javų lapus bei varpas. </span><em style=\"color: black;\">Fusarium </em><span style=\"color: black;\">spp. askosporos vasaros metu iš subrendusių peritecių apkrečia varpas. Li­gos sukėlėjai peržiemoja augalų liekanose arba dirvoje, taip pat plinta per užkrėstą sėklą. </span></p><p><br></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p class=\"ql-align-justify\">Tiek <em style=\"color: black;\">Fusarium</em><span style=\"color: black;\"> spp.,&nbsp;tiek </span><em style=\"color: black;\">Bipolaris sorokiniana</em><span style=\"color: black;\">&nbsp;infekcija plinta per augalų liekanas ir per dirvą. </span>Pašaknio ir šaknų puvinių sukėlėjų sankaupos ypač gausios, kai sėjomainoje auginama daug varpinių javų, varputėtose bei minimalaus žemės dirbimo dirvose, ar kur sėjama tiesiai į ražieną. Šie ligų sukėlėjai smarkiau išplinta šiltu ir drėgnu oru. </p><p><br></p><br>Žalingumo riba <br><p class=\"ql-align-justify\"><span style=\"color: black;\">Siekiant sumažinti ligų žalą daigų tarpsniu, verta sėklą beicuoti efektyviais nuo šių patogenų beicais.</span></p><p><br></p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p class=\"ql-align-justify\"><span style=\"color: black;\">Varpinių javų atsėliavimas arba sėja po varpinių žolių ar į varputėtas dirvas skatina pašaknio ligų išplitimą. Daugiau nei 90 % gyvybingų </span><em style=\"color: black;\">B. sorokiniana</em><span style=\"color: black;\"> konidijų randama viršutiniame 15 cm dirvožemio sluoksnyje, todėl gilus arimas gali sumažinti javų apsikrėtimo riziką. Žemės dirbimo be arimo technologijos skatina pašaknio puvinių sukėlėjų sankaupas viršutiniame dirvos sluoksnyje, didindamos pašaknio ligų išplitimo riziką. Kadangi </span>tiek <em style=\"color: black;\">Fusarium</em><span style=\"color: black;\"> spp.,&nbsp;tiek </span><em style=\"color: black;\">B. sorokiniana</em><span style=\"color: black;\"> plinta taip pat ir per užkrėstą sėklą, siekiant sumažinti ligų žalą daigų tarpsniu, verta sėklą beicuoti efektyviais nuo šių patogenų beicais.</span></p><p><br></p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Pašaknio ir šaknų puviniai pažeidžia žieminius ir vasarinius kviečius, žieminius ir vasarinius kvietrugius, žieminius ir vasarinius miežius, žieminius rugius, avižas, varpines žoles.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Pavasarinis pelėsis",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Kviečių ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p><span style=\"color: black;\">Pavasarį, nutirpus sniegui, matomi išgedusių nubalusių žiemkenčių plotai. Jų želmenys būna sulipę, apraizgyti balta, pilkšva arba rausvo at­spalvio voratinkline grybiena. Ant augalų lapų gali būti ir pavienės balkšvos, vandeningos dėmės. Anksti pavasarį ant pažeistų augalų lapų susiformuoja grybo vaisiakūniai – sporodochijai su konidijomis. Vėlyvą pavasarį ant apatinių augalo lapamakščių susiformuoja periteciai, kurie vasarą drėgnu ir vėsiu oru subrendusias aukšliaspores išbarsto ir apkrečia lapus ir javų varpas.</span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Pavasarinio pelėsio išplitimą skatina sniego danga ant neįšalusios žemės, ilgai pavasarį nenutirpęs sniegas, drėgnas ir šaltas pavasaris. Stipriau nukenčia ankstyvos sėjos, peraugę pasėliai. Ligos sukėlėjo pradų didesnės sankaupos yra po atsmėliuotų varpinių javų ir minimaliai dirbtose dirvose. </p><br>Žalingumo riba <br><p class=\"ql-align-justify\">Sėklos beicavimas nuo <em>Fusarium</em> spp. veiksmingais beicais apvalo sėklas ir nuo pavasarinio pelėsio ligos sukėlėjo.</p><p><br></p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p><span style=\"color: black;\">Pavasarinis pelėsis labiau pažeidžia ankstyvos sėjos, peraugusius javus, todėl žiemkenčius reikėtų sėti optimaliais sėjos terminais. Kadangi </span><em style=\"color: black;\">M. nivale </em><span style=\"color: black;\">parazituoja ant įvairių varpinių augalų, tarp jų ir ant žolių, yra didelė tikimybė, kad susidarius palankioms sąlygoms, atsėliuoti arba pasėti į varputėtą dirvą varpiniai javai nuo pavasarinio pelėsio nukentės labiau, nei sėti po rapsų, žirnių ir kitų nemiglinių augalų.</span></p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Pavasarinis pelėsis pažeidžia žieminius kviečius, žieminius kvietrugius, žieminius rugius, žieminius miežius ir daugiametes žoles.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Rudosios rūdys",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Kviečių ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p><span style=\"color: black;\">Rudosios rūdys pažeidžia lapus ir lapamakštes. Ant viršutinės lapų pusės ir ant lapamakščių pradžioje susidaro rudi spuogeliai – grybo uredžiai, kuriuose formuojasi urediosporos. Vegetacijos metu rudųjų rūdžių sukėlėjai plinta urediosporomis, kurias oro srovės ir vėjas gali nunešti į kitus pasėlius dideliu atstumu. Smarkiai rūdžių pažeisti lapai anksti nudžiūsta. Vėliau uredžių vietose susiformuoja tamsiai rudi teliai su teliospo­romis viduje. Teliosporos greit išbyra ir dygsta ant želmenų lapų arba ant augalų tarpininkų - vingrių. Žieminių kviečių, kvietrugių ir rugių želmenys rudenį apsikrečia nuo sudygusių iš pabirų rūdėtų augalų. </span><em style=\"color: black;\">P. recondita</em><span style=\"color: black;\"> gali peržiemoti uredogrybiena želmenyse arba pavasarį užsikrėsti nuo augalų tarpininkų eciosporomis. Į vasarinius javus ligos sukėlėjas patenka nuo žieminių.</span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Pradinės infekcijos šaltinis dažniausiai būna iš pabirų sudygę užsikrėtę augalai. Ligos užkratą platina vėjas ir oro srovės. Rudosios rūdys smarkiau išplinta vėlyvos brandos jautrių veislių pasėliuose. Plitimui ypač palankūs saulėti su rasotomis naktimis orai, kai oro temperatūra naktį per  12°C, dieną –  20-25°C, o santykinė oro drėgmė 100 %. Rudųjų rūdžių sukėlėjas gali peržiemoti uredogrybienos besimptomėje stadijoje želmenyse. Tokiu būdu patogenas pradeda dauginimosi ciklą dvi savaites anksčiau, nei oru patekusi infekciją, sukaupia didesnį pradinės infekcijos kiekį, todėl liga daug sparčiau plinta. </p><br>Žalingumo riba <br><p><span style=\"color: black;\">Javų pasėliuose vamzdelėjimo-plaukėjimo tarpsniu nuo lapų ligų naudojami fungicidai paprastai gerai kontroliuoja ir rudųjų rūdžių plitimą.</span></p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p><span style=\"color: black;\">Siekiant išvengti rūdžių, reikia auginti atsparių ligai veislių javus, naikinti sudygusias pabiras, vengti per ankstyvos sėjos ir gausaus tręšimo azoto trąšomis. Javų pasėliuose vamzdelėjimo-plaukėjimo tarpsniu nuo lapų ligų naudojami fungicidai paprastai gerai kontroliuoja ir rudųjų rūdžių plitimą. Tik retais atvejais labai rūdims jautrių veislių pasėliuose gali tekti papildomai naudoti fungicidus tik nuo rudųjų rūdžių.</span></p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Rudosiomis rūdimis serga žieminiai ir vasariniai kviečiai, žieminiai ir vasariniai kvietrugiai, žieminiai rugiai. </p>"
  },
  {
    "Liga": "Stiebalūžė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Kviečių ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p><span style=\"color: black;\">Ant augalų pamato, dar jiems krūmijantis ar bamblėjimo pradžioje, matosi lapamakštės parudavimas su būdingu įplyšimu dėmės centre. Vėliau in­fekcija pereina ant stiebų. Ant apatinių tarpubamblių atsiranda šviesių, pailgų, apjuostų tamsesniu apvadu, dėmių. Vėliau dėmių viduryje susiformuoja juodi smulkūs grybo mikroskleročiai. Stiebo viduje, ligos pažeistose vietose priauga šviesiai pilkšvos grybienos. Pažeistose vietose stiebas suminkštėja, išlinksta arba palūžta. Labai pažeisti javai išgula. Nuo stiebalūžės sugulę javai būna netvarkingai išsivartę į įvairias puses.</span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Stiebalūžės užkrato ypač daug susikaupia varputėtose dirvose ir kai sėjomainoje auginama daug varpinių javų. Labiau stiebalūžės pažeidžiami žieminiai javai, nei vasariniai. Ligos sukėlėjai gerai išsilaiko ir lieka gyvybingi net giliai užartoje užpernykščių šiaudų liekanose. Vėsus, drėgnas ir ilgas pavasaris yra ypač palankūs stiebalūžei plisti. Pradinis stiebalūžės infekcijos šaltinis yra konidijos, susiformavusios ant infekuotų augalų liekanų. Konidijos gali formuotis 1-20°C ribose, tačiau optimali temperatūra 5°C. Pasėlyje konidijos plinta lietaus lašais nedideliu atstumu nuo infekcijos šaltinio spalio – liepos, tačiau intensyviausiai kovo – balandžio mėnesiais.</p><br>Žalingumo riba <br><p><span style=\"color: black;\">Fungicidai naudotini javų bamblėjimo pradžioje – iki antro bamblio tarpsnio, kai pasėlyje randama 35 % pažeistų stiebų.</span></p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p><span style=\"color: black;\">Atsėliuojant javus po varpinių javų arba sėjant po varpinių žolių, didėja stiebalūžės išplitimo rizika. Nuo stiebalūžės labiau nukenčia ankstyvos sėjos, peraugę javai, taigi žiemkenčiai turėtų būti sėjami optimaliais sėjos terminais. Auginant atsparesnių veislių javus, sumažėja ligos išplitimo rizika. Fungicidai naudotini javų bamblėjimo pradžioje – iki antro bamblio tarpsnio. Vėliau, kai sukėlėjas nuo dengiamųjų lapamakščių pereina ant stiebo, fungicidų efektyvumas ženkliai sumažėja. Iš visų javų, žieminiai kviečiai yra jautriausi stiebalūžės infekcijai.</span></p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Pažeidžia vasarinius ir žieminius kviečius, žieminius ir vasarinius kvietrugius, žieminius rugius, žieminius ir vasarinius miežius, įvairias varpines žoles.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Varpų fuzariozė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Kviečių ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p><span style=\"color: black;\">Varpų fuzariozė išplinta ant varpų. </span><em style=\"color: black;\">Fusarium</em><span style=\"color: black;\"> spp. javų varpos užsikrečia žydėjimo metu, vėliau nuo varpžvynių grybiena perauga į varpos stagarėlį ir virš vietos, kur pažeistas varpos stagarėlis, varpa pabąla. Sergančios varpos vietomis arba ištisai padengtos rausva grybiena. Dažniausiai viršutinė varpos dalis būna tuščia. Grūdai būna smulkesni už sveikuosius, raukšlėti, mažo daigumo.</span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p><span style=\"color: black;\">Ligos sukėlėjas</span> žiemoja su grūdais ir dirvoje augalų liekanose bei parazituoja ant augalų pašaknio ir šaknų. <span style=\"color: black;\">Varpų fuzariozės užkrato sankaupos yra gausesnės dirvose, kur taikytas supaprastintas žemės dirbimas ar sėta tiesiai į ražienas, nei augalines liekanas giliai užarus. </span>Lietingi orai javų žydėjimo metu yra pagrindinė sąlyga smarkiam ligos išplitimui, kadangi varpų fuzariozės užkratą nuo javų pašaknio ant varpų perneša lietus. </p><br>Žalingumo riba <br><p>Fungicidus nuo varpų fuzariozės naudoti žydėjimo metu vyraujant lietingiems orams. Geriausiai apsaugo, kai purškiama ±2 dienos nuo užsikrėtimo momento.</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p class=\"ql-align-justify\"><span style=\"color: black;\">Siekiant sumažinti varpų fuzariozės išplitimo riziką, reikėtų auginti atsparesnių veislių javus, vengti supaprastinto žemės dirbimo, tiesioginės sėjos į ražienas. Sėklos beicavimas efektyviais nuo </span><em style=\"color: black;\">Fusarium</em><span style=\"color: black;\"> spp. beicais taip pat mažina varpų fuzariozės išplitimą. Kadangi lietus javų žydėjimo metu yra pagrindinis rizikos veiksnys ligos išplitimui, tai fungicidus nuo šios varpų ligos rekomenduojama naudoti žydėjimo metu vyraujant lietingiems orams. Fungicidai geriausiai apsaugo, kai purškiama ±2 dienos nuo užsikrėtimo momento. </span></p><p><br></p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Varpų fuzariozė pažeidžia žieminius ir vasarinius kviečius, žieminius ir vasarinius miežius, žieminius rugius, &nbsp;žieminius ir vasarinius kvietrugius.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Varpų septoriozė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Kviečių ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p><span style=\"color: black;\">Ant varpažvynių viršūnėlių pasimato pilkšvai rudos, vėliau rudos mažos dėmelės. Vėliau jos didėja, centras pasidaro šviesiai rusvas ar pilkas. Dėmės didėdamos susilieja, varpa tampa tamsiai ruda. Senstančių dėmių paviršiuje susiformuoja tamsūs maži taškeliai – piknidžiai su piknosporomis, kurie yra labai svarbus varpų septoriozės požymis. </span><em style=\"color: black;\">P. nodorum</em><span style=\"color: black;\"> piknidžius ant varpažvynių plika akimi pastebėti lengviau nei ant lapų. Gausiai išplitusi liga apima ir akuotus. Ant jų ma­tosi ligai būdingi rudi ar žali dryžiai. Išplitus varpų septoriozei, pažeidžiami visi pasėlio augalai.</span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>Grybas žiemoja piknosporomis, askosporomis arba grybiena augalų liekanose, želmenyse ar ant sudygusių grūdų pabirų ir apkrėstose sėklose. Vyraujantys lietingi, su liūtimis orai, nuolat besilaikanti drėgmė pasėlyje yra svarbiausi veiksniai varpų septoriozės plitimui. Optimali oro temperatūra  20-25°C.</p><br>Žalingumo riba <br><p><span style=\"color: black;\">Fungicidai nuo varpų septoriozės naudojami javų plaukėjimo-žydėjimo tarpsniais.</span></p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p><span style=\"color: black;\">Siekiant kviečių pasėliuose išvengti didesnio varpų septoriozės protrūkio, reikėtų vengti atsėliavimo ir supaprastinto žemės dirbimo bei sėjos į ražienas atsėliuojant, auginti galimai atsparesnes varpų septoriozei kviečių veisles. Purškiant fungicidais nuo lapų septoriozės iki javų plaukėjimo tarpsnio, augalai iš dalies apsaugomi ir nuo varpų septoriozės, tačiau efektyviausiai nuo šios ligos apsisaugoma, kai fungicidai panaudojami javų plaukėjimo-žydėjimo tarpsniais.</span></p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Žieminius ir vasarinius kviečius, žieminius ir vasarinius kvietrugius.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Maras",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Bulvių ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p><span style=\"color: black;\">Pažeidžia bulvių lapus, lapkočius, stiebus, viršūninius ūglius, gumbus, rečiau pumpurus ir uogas. Pirmieji požymiai ant lapų – mažos, nuo blyškios iki tamsiai žalios spalvos, netaisyklingos formos, vandeningos dėmės. Vėliau jos greitai plečiasi ir virsta tamsiai pilkomis arba rudomis išplaukiančiomis dėmėmis. Kai drėgna, apatinėje lapų pusėje, dėmių pakraščiuose atsiranda baltas pūkuotas pelėsis iš grybo sporangių ir sporangiosporų – tai pagrindinis skiriamasis bulvių maro bruožas. Palankiomis sąlygomis liga plinta ir vystosi labai greitai, apimdama vis naujus lapus ir stiebus, dėmės plečiasi ir pūva, lapai apmiršta, juoduoja ir augalai žūsta. Po užsikrėtimo, priklausomai nuo oro sąlygų, ligos požymiai pasimato po 4-10 dienų, o palankiu oru, ypač jautrių veislių bulvėse, – net po 3 dienų. Sausu oru ligos vystymasis sulėtėja ar net sustoja, esamos dėmės pajuoduoja, sudžiūsta, lūžinėja, grybas nebesivysto. Tačiau susidarius palankioms oro sąlygoms, jo vystymasis atsinaujina. Ant stiebų ir lapkočių maro pažymiai išryškėja kaip rudos ištęstos juostos. Užkrėstų gumbų paviršiuje susidaro netaisyklingos, įvairaus dydžio, šiek tiek įdubusios rusvos ar rausvai violetinės vandeningos dėmės. Gali būti pažeidžiamas ir gumbo minkštimas. Perpjovus viduje matyti gelsvai rudas grūdėtas puvinys. </span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p class=\"ql-align-justify\">·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Užkrėsta sėkla;</p><p class=\"ql-align-justify\">·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Bulvių atsėliavimas; </p><p class=\"ql-align-justify\">·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Atžėlusios pernykštės bulvės tame pačiame ar kaimyniniuose laukuose; </p><p class=\"ql-align-justify\">·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Jautrių marui veislių auginimas; </p><p class=\"ql-align-justify\">·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Palankus mikroklimatas pasėlyje (netoli vandens telkiniai, tankus pasėlis, ilgai laikosi drėgmė ir kt.). </p><p class=\"ql-align-justify\">\t&nbsp;</p><p class=\"ql-align-justify\">Sparčiausiai ligos sukėlėjas dauginasi, kai bulvių lapai yra šlapi, arba santykinis oro drėgnis artimas 100 proc., temperatūra svyruoja tarp  15-25<sup>o </sup>C. Palanku, kai ir antroje dienos pusėje santykinis oro drėgnis išlieka didesnis kaip 75 proc.</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><ul><li class=\"ql-align-justify\">Sveika sėkla;</li><li class=\"ql-align-justify\">Sėjomaina;</li><li class=\"ql-align-justify\">Galimai atsparesnių veislių auginimas;</li><li class=\"ql-align-justify\"><span style=\"color: windowtext;\">Nerekomenduojama laistyti vakarais;</span></li><li class=\"ql-align-justify\">Biologinių augalų apsaugos produktų naudojimas;</li><li><span style=\"color: black;\">Lietuvoje registruotų fungicidų naudojimas. </span></li></ul><p><br></p><p class=\"ql-align-justify\"><strong>Naudojant fungicidus nuo bulvių maro, verta laikytis šių pagrindinių reikalavimų:</strong></p><ul><li class=\"ql-align-justify\">pirmiems purškimams ankstyvais bulvių vystymosi tarpsniais, kada lapija dar nėra vešli, gali būti naudojami kontaktiniai fungicidai&nbsp;kas 5-10 dienų;</li><li class=\"ql-align-justify\">sparčiausio bulvių augimo metu purškiama sisteminiais fungicidais, bet ne daugiau kaip du ar tris kartus kas 10-14 dienų;</li><li class=\"ql-align-justify\">po žydėjimo, vyraujant palankioms maro sukėlėjui oro sąlygoms, purškiama kontaktinių ir translaminarinių fungicidų mišiniais kas 5-10 dienų arba kontaktiniais fungicidais kas 5 d. </li><li class=\"ql-align-justify\">po žydėjimo, esant nepalankioms ligai plisti sąlygoms, purškiama kontaktiniais fungicidais kas 7-10 dienų;</li></ul><p class=\"ql-align-justify\">\tPaskutiniams purškimams rekomenduojama naudoti efektyvius nuo maro ant gumbų fungicidus. Bulvienojų naikinimas cheminiu būdu prieš derliaus nuėmimą taip pat yra viena iš gumbų apsaugos nuo maro priemonių. </p><p><br></p><p><strong>Atsparumo valdymas</strong>. Bulvių maro sukėlėjas <em>Phytophthora infestans </em>gali būti atsparus fenilamidų klasės fungicidams, todėl planuojant purškimus nuo maro, rekomenduojama naudoti skirtingų grupių produktus. Nepaisant fenilamidų klasės fungicidų galimo atsparumo, šie fungicidai ir toliau lieka svarbūs apsaugant bulves nuo maro. Nerekomenduojama naudoti sisteminių fungicidų daugiau kaip du ar tris kartus per sezoną. Pagal galimybes rekomenduojama naudoti skirtingas veikliąsias medžiagas turinčius fungicidus, keisti juos kontaktinio veikimo fungicidais arba naudoti sisteminių fungicidų mišinius su kontaktiniais.</p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Bulves.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Baltoji kojelė, šašai (rizoktoniozė)",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Bulvių ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p class=\"ql-align-justify\">\t<span style=\"color: black;\">Pažeidžia gumbus, daigus, žemutinę stiebo dalį, šaknis, stolonus, o kartais ir lapus. </span></p><p class=\"ql-align-justify\">\t<span style=\"color: black;\">Baltąja kojele bulvių daigai užsikrečia dygimo metu. Kada užkrato gausu dirvoje ar sodinama ligota sėkla, smarkiai pažeisti daigai gali ir nesudygti arba žūti vos sudygę. Ant išlikusių ligotų daigų stiebų ties dirvos paviršiumi atsiranda rudos pailgos, įdubusios žaizdos. Pažeistų stiebų žemutinėje dalyje, kartais ir ant lapų susiformuoja pilkšvai balta grybo veja (lytinė grybo stadija) – „baltoji kojelė”. Dalis pažeistų stiebų žūsta. Likę stiebai būna silpni. Užkrėstų augalų viršūniniai lapai sukasi. Vegetacijos metu lapų pažastyse susidaro maži „oriniai gumbai”. Ligotas pasėlis netolygus, dygstančios bulvės išsilanksto. Labai pažeisti bulvių kerai blogai vystosi, išaugina smulkius gumbus. </span></p><p><span style=\"color: black;\">Ant gumbų, dažniausiai prie akučių, susiformuoja plokšti, juodi, smulkūs (1-3 mm skersmens), prie lupenos prikibę, skleročiai. Skleročiai gali būti išsibarstę po visą gumbą arba susitelkę vienoje vietoje. Kartais jų būna labai daug, atrodo tarsi prie lupenos būtų prikibę šašai. Susilieję ant gumbo, vietomis jie sudaro juodą kietą plutelę, kuri nenusiplauna vandeniu. Greičiausiai skleročiai ant gumbų vystosi sunykus bulvienojams iki derliaus nuėmimo. Skleročiai mechaniškai nusitrina nuo odelės ir kasant bulves daug jų lieka dirvoje, kur jie ir žiemoja.</span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Atsėliavimas;</p><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Auginimas rūgščiose, šlapiose ir mažai organinių medžiagų turinčiose dirvose;</p><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Sėjomainos nesilaikymas;</p><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Šiltas ir kartu drėgnas oras;</p><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Silpnai besivystantys augalai.</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Nesodinti į užmirkstančias, sunkias dirvas;</p><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Sodinimo metu nepažeisti gumbų; </p><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Laikytis sėjomainos;</p><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Gumbus &nbsp;beicuoti registruotais Lietuvoje beicais;</p><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Nesodinti bulvių per anksti &nbsp;į šaltą dirvą;</p><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Derlių nuimti iškart subrendus bulvienojams.</p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Bulves.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Bulvių sausligė (alternariozė, makrosporiozė)",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Bulvių ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p class=\"ql-align-justify\">\t<span style=\"color: black;\">Sausligė pažeidžia bulvių lapus, stiebus ir gumbus. Kadangi ligos sukėlėjai dauginasi ant senėjančių audinių, liga bulvių pasėliuose išplinta antroje vegetacijos pusėje, pradžioje dažniausiai ant apatinių lapų. Vėliau liga pereina ir ant viršutinių lapų. Abiejų grybų sukeltos ligos požymiai ant lapų pradžioje būna panašūs. Pirmiausia pasimato smulkios (1-2 mm), sausos, tamsiai rudos dėmelės. </span><em style=\"color: black;\">A. alternata</em><span style=\"color: black;\"> sukeltos sausligės dėmėms būdinga tik keletas netai­syklingos formos rievių, pati dėmė gana smulki (iki 0,5 cm), </span><em style=\"color: black;\">A. solani</em><span style=\"color: black;\"> – dėmės didėjančios, koncentriškai rievėtos. Didelės dėmės, ribojamos lapų gyslomis, įgauna kampuotą formą. Ligai progresuojant, lapo audiniai apie dėmę pašviesėja, lapai pagelsta, bulvės pirma laiko subręsta ir nudžiūsta. </span></p><p><span style=\"color: black;\">Gumbai pirmiausia apsikrečia tiesiogiai sporomis bulviakasio metu. Ant gumbų paviršiaus išryškėja rusvai juodos, apvalios ar netaisyklingai pailgos, šiek tiek įdubusios dėmelės. Dėmių skersmuo gali siekti iki 2 cm. Pažeidimo kraštas nuo sveiko audinio yra aiškiai atribotas iškilimu. Dėmės paviršiuje susidaro neryškios, purios, juodos sporų apnašos. Perpjovus pažeidimo vietą, matosi seklus (5-6 mm gylio), sausas, rudas puvinys. Šis puvinys nuo sveikos gumbo dalies atsiriboja kamštiniu audiniu. Kai puvinys įsimeta į gilesnius audinius, bulvės minkštime atsiranda ertmė. Senstančios dėmės pavandenija, įgauna gelsvą spalvą, vėliau susiraukšlėja. Sausligės pažeisti gumbai paprastai neužsikrečia kitais puviniais.</span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Jautrių ligai veislių &nbsp;auginimas;</p><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Šilti orai;</p><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Netinkamai panaudotos pasėlių priežiūros priemonės dėl kurių atsiranda augalų mechaninai pažeidimai, deginimai ir kt.;</p><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Pasėlyje yra virusinėmis ligomis sergančių augalų;</p><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Mechaniškai pažeisti gumbai.</p><p>&nbsp;</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Higieninių sąlygų saugyklose užtikrinimas;</p><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Sėjomainos laikymasis;</p><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Beicuotų registruotais beicais gumbų sodinimas;</p><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Piktžolių, kurios gali būti ligos sukėlėjo augalai- šeimininkai, naikinimas pasėlyje;</p><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Subalansuotas augalų tręšimas;</p><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Atsparių ligai bulvių veisles auginimas;</p><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Atsparių mechaniniams pažeidimams bulvių veisles auginimas;</p><p><span style=\"color: black;\">·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;</span>Lietuvoje registruotų fungicidų&nbsp;naudojimas vegetacijos metu.</p><p><u style=\"color: black;\">&nbsp;</u></p><br>Žalingumo riba <br><p>Šios ligos žalingumo riba Lietuvoje nenustatyta.</p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Bulves</p>"
  },
  {
    "Liga": "Sausasis puvinys",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Bulvių ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p><span style=\"color: black;\">Derliaus nuėmimo metu ant bulvių gumbų sausojo puvinio požymių randama nedaug. Praėjus mėnesiui po derliaus nuėmimo, gumbų paviršiuje atsiranda netaisyklingos formos pilkšvai rudų dėmių. Jos didėja nuo dėmės centro į visas puses, įdumba ir koncentriškai raukšlėjasi. Bulvės minkštimas po dėmėmis paruduoja ar net pasidaro pilkai juodas. Sausajam puviniui plečiantis gilyn, gumbo viduje atsiranda ertmė, pakraščiuose apsitraukusi balta, rusva arba gelsva puria grybiena. Iš bulvės vidaus į odelės paviršių prasiveržusi grybiena sudaro pilkšvai baltas, gelsvas arba rusvas karputes. Jei sandėlyje sausa, grybas greitai suardo bulvės audinius, pats gumbas pasidaro lengvas – mumifikuojasi. Drėgnose patalpose į </span><em style=\"color: black;\">Fusarium</em><span style=\"color: black;\"> spp. pažeistus gumbus įsimeta ir bakteriniai puviniai. </span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Jautrių ligai veislių auginimas;</p><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Jautrių mechaniniams pažeidimams veislių auginimas;</p><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Užmirkę dirvos; </p><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Nuo šalnų nukentėję augalai;</p><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Vėlyvas sodinimo laikas;</p><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Netinkamas temperatūros režimas sandėliavimo patalpose.</p><br>Žalingumo riba <br><p>Šios ligos žalingumo riba Lietuvoje nenustatyta.</p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Bulves</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Saugyklų švaros užtikrinimas;</p><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Sėjomainos laikymasis; </p><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Auginti atsparias ligai veisles;</p><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Vengti mechaninio gumbų pažeidimo;</p><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Auginti mechaniniams pažeidimams atsparias veisles;</p><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Kitų grybinių ligų efektyvi kontrolė.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Fomozė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Runkelių ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p><span style=\"color: black;\">Ši grybinė liga pažeidžia cukrinių runkelių daigų šaknis, šaknies kaklelį, lapus bei šakniavaisius. Užsikrėtę fomoze daigai paruduoja, pajuoduoja bei suplonėja šaknelė. </span>Ant pažeistų runkelių lapų susidaro didelės, šviesiai rudos, apvalios koncentriškai rievėtos dėmės su tamsiai rudais pakraščiais. Dėmėse susidaro tamsūs taškeliai – grybo piknidės su piknosporomis. Senstant dėmės suplyšta, išdžiūsta ir iškrinta.<span style=\"color: black;\"> Fomozės pažeistų cukrinių runkelių šakniavaisiai pūva sausuoju puviniu. Jų paviršiuje susidaro daug smulkių, juodų taškelių – grybo piknidžių. Šios ligos požymiai dažniausiai pastebimi rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais. Ligos sukėlėjas žiemoja su augalų liekanomis.</span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Atsėliavimas;</p><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Mechaniškai pažeisti lapai;</p><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Runkelių auginimas gretimuose pernykščiams pasėliams plotuose.</p><br>Žalingumo riba <br><p>Šios ligos žalingumo riba Lietuvoje nėra nustatyta.&nbsp;</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Augalų liekanų sunaikinimas po derliaus nuėmimo;</p><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Kenkėjų savalaikė kontrolė;</p><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Kitų grybinių ligų efektyvi kontrolė;</p><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Naudoti &nbsp;šios ligos kontrolei Lietuvoje registruotus fungicidus.&nbsp;</p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Cukrinius ir pašarinius runkelius.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Daigų juodšaknė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Runkelių ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p><span style=\"color: black;\">Juodšaknę cukriniuose runkeliuose sukelia keletas patogeninių dirvos grybų. Ligos pažeistų daigų ir jaunų augalų šaknelė pajuoduoja, suplonėja, daigai bei jauni augalai suvysta ir galiausiai sunyksta, dėl ko pasėlis išretėja. Liga augalus pažeidžia ankstyvuose tarpsniuose: nuo dygimo pradžios iki 2-4 lapelių tarpsnio.&nbsp;</span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><ul><li>Auginamos ligos sukėlėjams jautrios veislės;</li><li>Užmirkusios dirvos;</li><li>Suvėlinta sėja;</li><li>Sėjomainos nesilaikymas;</li><li>Dirvos plutos susidarymas po liūčių.&nbsp;</li></ul><br>Žalingumo riba <br><p>Šios ligos žalingumo riba Lietuvoje nenustatyta.</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><ul><li>Sėjomainos laikymasis;</li><li>Galimai atsparesnių veislių auginimas;</li><li>Tinkamas dirvos paruošimas optimaliam sėklos guoliui ir sudygimui;</li><li>Optimalus sėjos laikas;</li><li>Sėjama beicuota fungicidiniu beicu sėkla.</li></ul><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Cukrinius ir pašarinius runkelius.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Baltuliai",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Runkelių ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p><span style=\"color: black;\">Šią ligą galima išvysti ant cukrinių runkelių senesnių lapų, kur matomos rudai žalsvos, apvalios arba netaisyklingos formos bei 2-10 mm skersmens dėmės. Drėgnu oru dėmių centre iš grybo masės susidaro balti taškeliai, arba dėmelių paviršius pasidengia baltomis apnašomis. Šių dėmių pakraščiuose dažnai būna tamsiai rudas arba rusvai rudas apvadas. Esant dideliam ligos intensyvumui dėmės susilieja. Panašius požymius galime pamatyti ir ant cukrinių runkelių lapkočių. Pažeisti lapai ilgai neišsilaiko, sunyksta ir nukrinta. Ligai pasėliuose išplitus anksti t.y. rugpjūčio pradžioje ar viduryje, augalai anksti netenka savo lapų, patiriami nemenki derliaus nuostoliai.</span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p><span style=\"color: black;\">·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Atsėliavimas;</span></p><p><span style=\"color: black;\">·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Auginami ligai jautrių veislių cukriniai runkeliai;</span></p><p><span style=\"color: black;\">·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Sėjomainos nesilaikymas;</span></p><p><span style=\"color: black;\">·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Šiltas ir kartu drėgnas oras.</span></p><br>Žalingumo riba <br><p>Šios ligos žalingumo riba Lietuvoje nėra nustatyta.</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p><span style=\"color: black;\">·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Sėjomainos laikymasis;</span></p><p><span style=\"color: black;\">·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Galimai atsparesnių veislių auginimas;</span></p><p><span style=\"color: black;\">·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Kitų grybinių ligų efektyvi kontrolė;</span></p><p><span style=\"color: black;\">·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Augalų liekanų sunaikinimas arba gilus įterpimas į dirvą po derliaus nuėmimo;</span></p><p><span style=\"color: black;\">·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Lietuvoje registruotų fungicidų naudojimas.</span></p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Cukrinius ir pašarinius runkelius.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Miltligė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Runkelių ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p><span style=\"color: black;\">Miltligė runkeliuose dažniau pasireiškia augalų vegetacijos pabaigoje. </span>Ant runkelių lapų susidaro baltos miltuotos apnašos. Ligos pažeisti lapai iš pradžių būna žali, esant stipriai infekcijai lapai pagelsta ir sudžiūsta. Baltose apnašose susidaro iš pradžių geltoni, po to rudi ir vėliau juodi taškeliai – grybo vaisiakūniai,<span style=\"color: black;\"> kurie padeda ligai ištverti nepalankias sąlygas.</span> Dėl susiformavusių lapo paviršiuje apnašų ir prasidėjusio ankstyvo lapų senėjimo suprastėja <span style=\"color: black;\">fotosintezė, dėl ko išauga mažesnis derlius.</span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><ul><li>Auginami ligai jautrių veislių cukriniai runkeliai;</li><li>Šilti ir drėgni orai;</li><li>Suvėlinta sėja;</li><li>Sėjomainos nesilaikymas.</li></ul><p>Liga plinta oru pernešamomis konidijomis bet kokiomis oro sąlygomis. Konidijų sudygimui pakanka 30-40% santykinės oro drėgmės, tačiau užsikrėtimui palankiausia, kai vyrauja 25 °C oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė siekia apie 100%.</p><br>Žalingumo riba <br><p>Šios ligos žalingumo riba Lietuvoje nenustatyta.</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><ul><li>Tinkamas sėklos guolio paruošimas;</li><li>Optimalus sėjos laikas;</li><li>Sėjomainos laikymasis;</li><li>Galimai atsparesnių veislių auginimas;</li><li>Kitų grybinių ligų efektyvi kontrolė;</li><li>Lietuvoje registruotų fungicidų&nbsp;naudojimas.</li></ul><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Cukrinius ir pašarinius runkelius.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Šakniavaisių puviniai (sausasis, šlapiasis, rudasis, sklerotinis, fuzariozinis ir kt.)",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Runkelių ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;<strong>Sausojo puvinio p</strong>ažeistų šakniavaisių viršutinė dalis pūva sausai. Pūvanti dalis pajuosta, pasidaro sausa, kieta, gali atsirasti tuštumų. </p><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;<strong>Šlapiojo puvinio </strong>pažeisti šakniavaisiai pūva šlapiai nuo šaknies galo aukštyn. </p><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;Ankstyvais tarpsniais šakniavaisius gali pažeisti <strong>rudasis puvinys,</strong> visiškai supūdantis šakniavaisius. </p><p>·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;<strong>Sklerotinio puvinio</strong> pažeistos šakniavaisių vietos padengtos balta grybiena. </p><p><span style=\"color: black;\">·&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;&nbsp;</span><strong>Fuzarioziniu puviniu</strong> pažeidimai – parudavę šakniavaisio vandens indai.</p><br>Palankios plisti sąlygos <br><ul><li>Galimai jautriu veislių auginimas; </li><li>Puvinių riziką didina supluktos po liūčių dirvos; </li><li>Netinka supuolusios, užmirkusios dirvos; </li><li>Mechaniškai pažeisti šakniavaisiai aktyvaus augimo metu bei kaupe;</li><li>Neteisingai kaupuojami runkeliai po derliaus nuėmimo. </li></ul><br>Žalingumo riba <br><p>Šios ligos žalingumo riba Lietuvoje nenustatyta.</p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Cukrinius ir pašarinius runkelius.</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><ul><li>Sėjomainos laikymasis;</li><li>Žemės dirbimo technologija užtikrinama dirvos aeracija; </li><li>Galimai atsparesnių veislių auginimas;</li><li>Stengtis palaikyti optimalią temperatūra laikant šakniavaisius kaupe.</li></ul>"
  },
  {
    "Liga": "Rūdys",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Runkelių ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p><span style=\"color: black;\">Cukrinių runkelių lapų paviršiuje susidaro raudonai oranžiniai ar rudi grybo sporų telkiniai- spuogeliai. Rudžių požymius galima matyti ant abiejų lapo pusių. Liga dažniau išplinta antroje vasaros pusėje. Dėl šios ligos cukrinių runkelių lapai nudžiūsta, dėka to sumažėja šakniavaisių derlius bei jų cukringumas. Šios ligos sukėlėjas turi kelias vystymosi stadijas ir visos jos pereina cukriniuose runkeliuose. Vasaros pabaigoje susidaro rudos grybo sporos, kurios po derliaus nuėmimo žiemoje runkelių lapų liekanose.</span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><ul><li>Atsėliavimas;</li><li>Jautrių rūdims veislių auginimas;</li><li>Suvėlinta sėja;</li><li>Meteorologinės &nbsp;sąlygos, ypač temperatūrų tarp dienos ir nakties svyravimai. </li></ul><br>Žalingumo riba <br><p>Šios ligos žalingumo riba Lietuvoje nenustatyta.</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><ul><li>Sėjomainos laikymasis; </li><li>Optimalus sėjos laikas;</li><li>Kuo atsparesnių rūdims veislių auginimas;</li><li>Kitų grybinių ligų efektyvi kontrolė;</li><li>Lietuvoje registruotų fungicidų naudojimas.</li></ul><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Cukrinius ir pašarinius runkelius.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Rudmargė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Runkelių ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p><span style=\"color: black;\">Rudmargė - pagrindinė cukrinių runkelių liga Lietuvoje. Jai pradėjus plisti ant cukrinių runkelių lapų abiejose pusėse susidaro nedidelės3-5 mm skersmens dėmelės, kurių centrai yra nuo gelsvai rusvos iki pelenų pilkumo spalvos, o kraštai nuo tamsiai rudų iki purpuriniai raudonų. Dėmelėse matosi smulkūs juodi taškeliai- sporų telkiniai. Vyraujant&nbsp;drėgniems&nbsp;ir šiltiems orams šios dėmelės įgauna plieno pilkumo atspalvį. Liga pradeda plisti lauke židiniais ir vyraujant palankioms sąlygoms bei nenaudojant kontrolės priemonių, išplinta visame lauke. </span></p><p><span style=\"color: black;\">Šios ligos pažeisti lapai džiūsta, vysta, gula ant žemės, bet dažniausiai išlieka prisegti prie cukrinių runkelių kerpės. Ši grybinė liga pirmiausiai pažeidžia senuosius/pirmuosius runkelių lapus, o vėliau ir jaunesnius. Rudmargės konidijas platina vėjas, vanduo ir kenkėjai. Dėl šios ligos sumažėja cukrinių runkelių cukringumas bei šaknys blogai laikosi kaupuose. Žiemoja dirvoje su augalo lapų liekanomis bei plinta su sėkla.</span></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><ul><li>Atsėliavimas;</li><li>Jautrių ligai veislių auginimas; </li><li>Palankios meteorologinės &nbsp;sąlygos (greičiausiai plinta, kai temperatūra siekai nuo  25 iki  35°C bei didelis oro drėgnumas); </li><li>Sėjomainos nesilaikymas.</li></ul><br>Žalingumo riba <br><p>Šios ligos žalingumo riba Lietuvoje nenustatyta.</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><ul><li>Sėjomainos laikymasis;</li><li>Kuo atsparesnių rudmargei veislių auginimas; </li><li>Sėti fungicidiniu beicu, efektyviu nuo rudmargės sukėlėjo, apdorotą sėklą;</li><li>Lietuvoje registruotų fungicidų raudojimas.</li></ul><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Cukrinius ir pašarinius runkelius.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Diegavirtė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Rapsų ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p>Rapsai yra jautrūs daugeliui dirvoje esančių grybų, kurie sukelia augalų diegavirtes, t.y. <em>Pythium</em> spp. ir <em>Rhizoctonia solani</em>. Infekcijai palankios sąlygos susidaro vėsiu oru, kai dirvoje pakankamai drėgmės. Jei sąlygos rapsų sėkloms sudygti yra nepalankios, ligos išplitimo rizika padidėja. Dygstantys augalai yra jautriausi, vėliau jų tolerancija patogenui didėja. Daigai gali žūti dar nepasiekę dirvos paviršiaus ar ką tik sudygę, dėl ko pasėlis išretėja. Taip pat šie dirvos patogenai pažeidžia pagrindinę ir šonines daigų šaknis, raunant pažeistus daigus jie nutrūksta. Dirvos patogenais užsikrėtusių rapsų žydėjimas gali vėluoti lyginat su sveikais augalais. </p><br>Palankios plisti sąlygos <br><ul><li>Trumpa rotacija;</li><li>Didelis dirvožemio užsikrėtimas diegavirtės sukėlėjais; </li><li>Supaprastintas dirvos dirbimas; </li><li>Prastas sėklų gyvybingumas, daigumas; </li><li>Nepakankama piktžolių ar savaimę sudygusių kultūrinių augalų, kurie taip pat yra augalai šeimininkai, kontrolė;</li><li>Per giliai pasėti augalai, dėl ko užsitęsia dygimo laikas ir padidėja infekcijos rizika.</li></ul><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><ul><li>Tinkama augalų kaita įvertinat kitus ligos sukėlėjų augalų šeimininkus. Rapsus auginti tame pačiame lauke ne dažniau kaip kas 4 metai; </li><li>Dirvos arimas arba gilus skutimas; </li><li>Piktžolių ir savaime sudygusių augalų šeimininkų naikinimas; </li><li>Tinkamas sėklos guolio paruošimas;</li><li>Tinkamas sėjos gylis;</li><li>Sėti tik aukšto daigumo sėklą; </li><li>Sėklos beicavimas sumažina ligos išplitimo riziką ankstyvuose tarpsniuose.</li></ul><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Žieminius ir vasarinius rapsus, žirnius, bulves, kviečius ir kitus augalus. </p><br>Žalingumo riba <br><p>Šios ligos žalingumo riba Lietuvoje nenustatyta.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Fomozė (stiebo sausasis puvinys, vėžys)",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Rapsų ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p>Fomozė Liga pažeidžia rapsų lapus, stiebus, ypač apatinę jų dalį, rečiau – ankštaras. Žieminiuose rapsuose šios ligos požymių aptinkama jau rudenį ant jaunų augalų lapų. Skiriamasis šios ligos požymis yra tas, kad dėmėse susidaro juodi, smulkūs taškeliai - grybo piknidžiai. Iš lapų dėmių fomozės sukėlėjai per lapų gyslas ir lapkočius pasiekia stiebą ir vystosi augale iki pat derliaus nuėmimo. Dėmėse ant stiebo, taip pat, kaip ir ant lapų, susidaro daug juodų taškelių - piknidžių. Vėliau dėmės didėja, apjuosia stiebą, fomozės pažeistose vietose susidaro sausas puvinys, stiebo audiniai lupasi, stiebai pažeidimo vietose lūžta. Augalai bręsta pirma laiko, esant dideliam pažeidimo intensyvumui gali išgulti. Fomozė žalingesnė žieminiams nei vasariniams rapsams.</p><br>Palankios plisti sąlygos <br><ul><li>Atsėliavimas ar auginimas greta buvusio rapsų lauko;</li><li>Per didelis augalų tankis m<sup>2</sup>;</li><li>Augalų liekanos dirvos paviršiuje&nbsp;;</li><li>Vyrauja palankios meteorologinės sąlygos užsikrėtimo metu ( 16–20°C temperatūra ir didelė santykinė oro drėgmė).</li></ul><br>Žalingumo riba <br><p>35–45 proc. pažeistų augalų rudenį.</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><ul><li>Sėjomainos laikymasis;</li><li>Gilus augalų liekanų įterpimas į dirvą;</li><li>Lietuvoje registruotų fungicidų naudojimas.&nbsp;</li></ul><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Žieminiai ir vasariniai rapsai.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Juodoji dėmėtligė (alternariozė)",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Rapsų ligos",
    "Aprasas": "Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Žieminiai ir vasariniai rapsai.</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><ul><li>Sudaryti palankias augalui augti sąlygas:</li><li>Sėjomainos laikymasis;</li><li>Gilus augalų liekanų įterpimas į dirvožemį;</li><li>Galimai atsparesnių ligai veislių auginimas;</li><li>Lietuvoje registruotų fungicidų naudojimas.</li></ul><br>Palankios plisti sąlygos <br><ul><li>Atsėliavimas;</li><li>Per didelis augalų tankis m<sup>2</sup>;</li><li>Jautrių ligai veislių auginimas.</li><li>Didesnė nei 20°C temperatūra bei santykinė oro drėgmė nuo 95%;</li><li>Dažni lietūs, didelis vėjas (išplatina ligos sukėlėjo konidijas).</li></ul><br>Aprašymas / Požymiai<br><p>Juodąja dėmėtlige (alternarioze) užsikrečia visos antžeminės augalo dalys  lapai, stiebai, ankštaros ir sėklos. Visų pirmą ši liga išplinta ant rapsų lapų, kur susidaro įvairiausių dydžių dažniausiai pilkos spalvos su tamsiu apvadu arba juodos dėmės. Juodoji dėmėtligė pirmiausia pradeda plisti ant senesnių apatinio ardo lapų, vėliau ligai vystantis pereina ant aukštesnių lapijos ardų ir ankštarų. Vyraujant drėgnam ir šiltam orui dėmės išdidėja, susilieja ir tampa netaisyklingos formos, kartais koncentriškai rievėtos. Dėmės ant augalo stiebo ir ankštarų būna juodos, iš pat pradžių mažos, tačiau esant palankioms meteorologinėms sąlygoms jų labai greit daugėja ir jos didėdamos susijungia. Juodosios dėmėtligės pažeistos augalo ankštaros bręsta anksčiau laiko, susproginėja, jose užauga ligotos, smulkios, prastesnio daigumo sėklos. Liga dažnesnė vasariniuose rapsuose.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Miltligė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Rapsų ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p>Miltligė pažeidžia įvairias antžemines augalo dalis – lapus, stiebus ir ankštaras. Infekcijos vietoje pradžioje atsiranda mažos miltų pavidalo dėmės. Ligai intensyvėjant dėmėse susidaro baltos grybienos valktis, kuris vyraujant palankioms meteorologinėms sąlygoms plečiasi. Senstant ligai grybiena patamsėja, o joje susidaro juodi taškeliai <span style=\"background-color: rgb(255, 255, 255); color: rgb(51, 51, 51);\">–</span> grybo vaisiakūniai <span style=\"color: rgb(51, 51, 51); background-color: rgb(255, 255, 255);\">–</span> kleistotecai. Jei užkratui plisti palanku, liga apima ir augalo stiebą bei ankštaras. Miltligės pažeistose ankštarose užauga smulkesnės sėklos. Konidijos, kurios pernešamos vėjo pagalba, yra pagrindinis infekcijos šaltinis vasaros metu. Lietuvos klimato sąlygomis miltligė rapsų pasėliuose masiškai neišplinta. Ši grybinė liga yra žalingesnė vasariniams rapsams nei žieminiams.</p><br>Palankios plisti sąlygos <br><ul><li>Atsėliavimas.</li><li>Tankūs pasėliai;</li><li>Augalai pertręšti azoto trąšomis;</li><li>Savaime sudygę rapsai tame pačiame ar kaimyniniuose laukuose. </li><li>Vyraujančios &nbsp;palankios meteorologinės sąlygos ( 15-20°C temperatūra ir didelė santykinė oro drėgmė);</li></ul><br>Žalingumo riba <br><p>Lietuvoje žalingumo ribos nėra nustatytos.</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p>Sudaryti palankias augalui augti sąlygas:</p><ul><li>Sėjomainos laikymasis;</li><li>Gilus augalų liekanų užarimas po derliaus nuėmimo;</li><li>Savaime sudygusių rapsų naikinimas;</li><li>Tolerantiškų miltligei rapsų veislių auginimas;</li><li>Subalansuotas tręšimas;</li><li>Naudoti Lietuvoje registruotus nuo šios ligos fungicidus.</li></ul><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Žieminiai ir vasariniai rapsai.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Pilkasis (kekerinis) puvinys",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Rapsų ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p class=\"ql-align-justify\">Ant įvairių augalo dalių (lapų, stiebų, žiedkočių, žiedų ankštarų, sėklų) atsiranda netaisyklingos arba apskritos rudos vandeningos dėmės su pilku, puriu, dulkančiu apnašu. Apnašose grybas sudaro nedidelius juodus skleročius. Pilkojo puvinio apnikti žieminių rapsų augalai (atsinaujinus vegetacijai), pavasarį, vysta, nyksta, vėliau žūsta. Jei liga išplinta vėlesniuose rapsų augimo tarpsniuose, tuomet pažeidžiamos tik atskiros antžeminės augalo dalys, atskirais atvejais – ir visas augalas. Ši liga masiškai neišplinta, būna pažeisti tik pavieniai augalai.</p><p><br></p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><ul><li>Sėjomainos laikymasis;</li><li>Sėklos beicavimas;</li><li>Gilus augalų liekanų įterpimas į dirvožemį;</li><li>Lietuvoje registruotų fungicidų naudojimas.</li></ul><br>Palankios plisti sąlygos <br><ul><li>Vyrauja lietingi, drėgni orai;</li><li>Kenkėjų pažeisti rapsų augalai;</li><li>Šalnų, krušos, sniego pažeisti augalai;</li><li>Rapsai pasėti šalia kitų jautrių šiai ligai augalų- kukurūzų, ankštinių ar kt.; </li><li>Vasariniai rapsai pasėti greta žieminių.</li></ul><br>Žalingumo riba <br><p>Lietuvoje žalingumo ribos nėra nustatytos.</p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Ši liga pažeidžia tiek žieminius, tiek vasarinius rapsus.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Netikroji miltligė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Rapsų ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p class=\"ql-align-justify\">Rapsų lapų pakraščiuose susidaro gelsvos spalvos, nelygiais pakraščiais dėmės, kurios vėliau išplinta ir visas augalo lapas tampa gelsvai rusvos spalvos ir apmiršta. Lapų apatinėje pusėje galima pamatysi pilkšvas apnašas. Jos ypač išryškėja ant ką tik susiformavusių dėmių esant drėgnam orui. Tame apnaše formuojasi ligos sukėlėjo sporos, kurias laikui bėgant išplatina vėjas. Ligai išplitus ankstyvuose augalo tarpsniuose, smarkiai pažeisti jauni augalai gali žūti. Dėl šios ligos senesni lapai deformuojasi ir tampa storesni nei sveiki. Dažniausiai ši liga pažeidžia apatinius lapus, tačiau gali plisti lapijoje nuo stiebo ilgėjimo iki žydėjimo tarpsnio.&nbsp;Netikroji miltligė vėlesniuose tarpsniuose gali išplisti ir ant ankštarų, ant kurių susiformuoja &nbsp;geltonos ar gelsvai rudos dėmės. Kai užsikrėtimas yra didelis, ankštaros įgyja bronzinį atspalvį ir dėl šios ligos užmezgama mažiau sėklų ankštarose, pastarosios anksčiau subręsta.&nbsp;Liga plinta su rapsų sėkla bei augalų liekanomis.&nbsp;</p><p><br></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><ul><li>Atsėliavimas;</li><li>Savaime sudygę rapsai pasėlyje arba kaimyniniuose laukuose;</li><li>Nesilaikoma optimalių sėjos terminų; </li><li>Prastai paruošta dirva sėjai; </li><li>Nebeicuota fungicidiniu beicu sėkla; </li><li>Silpni daigai;</li><li>Vyraujančios palankios užsikrėtimui meteorologinės sąlygos daigų tarpsniu ( 10–15°C temperatūra ir lietingi, su giliomis rasomis orai).</li></ul><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><ul><li>Sėjomainos laikymasis;</li><li>Rapsų liekanų po derliaus nuėmimo naikinimas žemės dirbimu;</li><li>Savaime sudygusių rapsų iki sėjos ir kaimyniniuose laukuose naikinimas;</li><li>Sėklos beicavimas veiksmingą nuo netikrosios miltligės sukėlėjo fungicidinę veiklią medžiagą turinčiu beicu;</li><li>Lietuvoje registruotų fungicidų naudojimas.</li></ul><p><br></p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Žieminius ir vasarainius rapsus. Šiai ligai yra jautresni vasariniai rapsai.</p><br>Žalingumo riba <br><p>Lietuvoje žalingumo ribos nėra nustatytos. </p>"
  },
  {
    "Liga": "Šaknų gumbas",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Rapsų ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p class=\"ql-align-justify\">Pagrindiniai šaknų gumbo simptomai – deformuotos šaknys, ant kurių matyti sustorėjimų, gumbų ar išaugų. Išaugos, sustorėjimai skiriasi dydžiu ir spalva. Iš pradžių jie būna baltos spalvos, vėliau tampa minkšti, pilkai rudos spalvos. Antrinės infekcijos metu, veikiami dirvos mikroorganizmų, šaknų sustorėjimai, išaugos ar gumbai ima pūti. Atskirais rapsų augimo tarpsniais šaknų gumbo požymiai ir daroma žala labai skiriasi. </p><p class=\"ql-align-justify\">Rapsų daigų tarpsniu, pažeisti daigai vysta, nustoja augti, pradeda gelsti lapai, dažniausiai augalai žūva. </p><p class=\"ql-align-justify\">Nuo lapų vystymosi iki ankštarų formavimosi tarpsnio - antžeminės augalų dalys gali būti su vytimo ar maisto medžiagų trūkumo požymiais. </p><p class=\"ql-align-justify\">Brendimo tarpsniu rapsų augalai neturi vytimo požymių, tačiau labai greitai bręsta, sėklos ankštarose būna smulkios ir susiraukšlėjusios.</p><p><em>Plasmodiophora brassicae</em> dirvoje gyvybingas gali išlikti apie 15 metų.</p><br>Palankios plisti sąlygos <br><ul><li>Jei lauke liga jau plito (lauko istorija); </li><li>Nesilaikoma turimos technikos fitosanitarinės priežiūros;</li><li>Per dažnai rapsai ir kiti ligos sukėlėjo augalai šeimininkai grįžta į tą patį lauką (dažniau nei kas 4 metai); </li><li>Jaurių ligai veislių auginimas; </li><li>Ligos sukėlėjui palanku &nbsp;mažesnio nei pH 7, suspausti ir užmirkstantys&nbsp;dirvožemiai;</li><li>Dirvos temperatūra po sėjos 15℃ ir daugiau; </li><li>Boro trūkumas dirvožemyje.</li></ul><br>Žalingumo riba <br><p>Lietuvoje žalingumo ribos nėra nustatytos.</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><ul><li>Technikos plovimas valymas pervažiuojant iš vienų laukų į kitus;</li><li>Rūgčių dirvožemių kalkinimas;</li><li>Kuo ilgesnis laikotarpis tarp rapsų ar/ir kitų bastutinių augalų auginimo tame pačiame lauke;</li><li>Vengti ankstyvos sėjos laukuose, kur yra užkrato;</li><li>Atsparių šaknų gumbui veislių auginimas;</li><li>Piktžolių ir savaime sudygusių rapsų naikinimas.</li></ul><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Bastutiniai kultūriniai augalai (rapsai, brokoliai, kalafiorai ir kt.), piktžolės.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Sklerotinis (baltasis) puvinys",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Rapsų ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p class=\"ql-align-justify\">Šia liga rapsai užsikrečia žydėjimo metu, ypač kai vyrauja šiuo tarpsniu lietingi orai. Ligos požymiai (baltos dėmės, kurios drėgnu oru būna padengtos balta grybiena) pasimato vėlesniuose tarpsniuose ant rapsų stiebų ar šoninių šakų, ankštarų. Sausu oru grybiena išdžiūsta, tačiau grybo pažeistos vietos lieka baltos. Dėmės pakraščiai paprastai būna šviesesni, vėliau dėmės vidurys darosi pilkšvas. Priklausomai nuo to, kada augalas užsikrėtė ir kokios sąlygos grybui vystytis, dėmės dydis gali labai skirtis. Rapsų brandos pabaigoje stiebas pažeidimo vietose tampa tuščiaviduris, jo viduje formuojasi įvairaus dydžio grybo skleročiai, kurie yra pagrindinis skiriamasis ligos požymis.<strong><em> </em></strong>Skleročiai dirvoje išlieka gyvybingi apie 10 metų.&nbsp;</p><p><br></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><ul><li>Per dažnai sėjama į tą patį lauką (dažniau nei kas 4 metai);</li><li>Iki žydėjimo ir žydėjimo metu vyrauja lietingi orai;</li><li>Žydėjimo metu vyrauja aukšta santykinė oro drėgmė ir drėgnas dirvožemis;</li><li>Auginamos jautrios ligai veislės;</li><li>Kenkėjų pažeisti rapsų augalai;</li><li>Šalnų pažeisti rapsų augalai.</li></ul><br>Žalingumo riba <br><p>Lietuvoje žalingumo ribos nėra nustatytos.</p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><ul><li>Sėjomainos laikymasis;</li><li>Piktžolių naikinimas; </li><li>Kuo atsparesnių ligai veislių auginimas; </li><li>Lietuvoje registruotų fungicidų naudojimas rapsų žydėjimo metu;&nbsp;</li></ul><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Ši liga pažeidžia tiek žieminius, tiek vasarinius rapsus.</p>"
  },
  {
    "Liga": "Verticiliozė",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Rapsų ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p>Aiškūs ir tipingi verticiliozės požymiai matomi rapsų brendimo tarpsniu. Ant stiebų, dažniausiai vienoje stiebo pusėje, išryškėja išilginės gelsvos juostos, einančios nuo viršaus žemyn. Pažeistos vietos pastebimai skiriasi nuo sveikų stiebo audinių, jos vėliau įgyja raudonai rudą spalvą, viršutiniai stiebo audiniai lengvai lupasi, po jais audiniai būna tamsiai pilki, su mikroskleročiais (0,04 mm), kuriuos galima pamatyti per lupą. Susiformavusių mikroskleročių būna ir šaknų, kurių audiniai įgauna pilką spalvą, viduje. Pažeisto augalo šalutinės šaknys būna pilkos spalvos, su mikroskleročiais, vėliau jos sunyksta.</p><br>Palankios plisti sąlygos <br><ul><li>Sėjomainos nesilaikymas;</li><li>Ankstyva sėja;</li><li>Šiltas pavasaris;</li><li>Jautrių ligai veislių auginimas; </li><li>Aukštos temperatūros ir sausra augalų brendimo metu didina užkrato dirvoje kiekį ir ligos išplitimo riziką ateityje.</li></ul><br>Žalingumo riba <br><p class=\"ql-align-justify\"><span style=\"background-color: rgb(255, 255, 255); color: rgb(51, 51, 51);\">Žalingumo riba Lietuvoje nenustatyta&nbsp; </span></p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><ul><li>Sėjomainos laikymasis (tame pačiame lauke ne dažniau kaip kas 4 metai);</li><li>Piktžolių naikinimas;</li><li>Galimai atsparesnių ligai veislių auginimas.</li></ul><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p class=\"ql-align-justify\"><span style=\"background-color: rgb(255, 255, 255); color: rgb(51, 51, 51);\">Žieminius ir vasarinius rapsus.</span></p>"
  },
  {
    "Liga": "Stiebinės kūlės",
    "Sritis": "Lauko augalų kenkėjai ",
    "Grupe": "Rugių ligos",
    "Aprasas": "Aprašymas / Požymiai<br><p class=\"ql-align-justify\"><span style=\"color: black;\">Stiebinės kūlės pažeidžia žieminius rugius. Ant užsikrėtusių rugių lapų ir stiebų po epidermiu susidaro ilgi dryžiai, pro kuriuos prasišviečia melsvai pilka kūlėsporių masė. Dryžiai išilgai plyšta ir sporos padengia augalo paviršių kaip suodžiai. Kūlėti rugiai būna menkesni nei sveiki, dažnai neišplaukėja, o jei išplaukėja, tai jų varpos būna iškrypusios ir tuščios arba užauga tik smulkūs grūdai. Kūlėsporės plinta sukibusios į rutulėlius, kurių centre yra dai­gios, o išorėje – pripildytos oro sporos. Vėjas jas gali nunešti į aplinkinius laukus, o kuliant patenka ir ant grūdų.</span></p><p><br></p><br>Palankios plisti sąlygos <br><p class=\"ql-align-justify\">Stiebinių kūlių užkratas į dygstantį augalą patenka nuo sėklos paviršiaus arba iš dirvos. Daigų apsikrėtimui stiebinėmis kūlėmis palankūs šilti orai, apysausė dirva bei užsitęsęs dygimo tarpsnis, todėl smarkiau gali išplisti ankstyvos sėjos pasėliuose.</p><p><br></p><br>Žalingumo riba <br><p><span style=\"color: black;\">Prieš sėjant nebeicuotą rugių sėklą, reikėtų ją ištirti ir&nbsp;įsitikinti, ar nėra užsikrėtusi kūlėmis. Jei bus rasta kūlėsporių, sėklą būtina beicuoti.</span></p><br>Kontrolės priemonės / Pagrindiniai apsaugos principai<br><p class=\"ql-align-justify\"><span style=\"color: black;\">Atsparesnių </span><em style=\"color: black;\">U. occulta</em><span style=\"color: black;\"> rugių veislių auginimas apsaugo pasėlius nuo stiebinių kūlių infekcijos. Kadangi sukėlėjas plinta per dirvą, negalima atsėliuoti rugių, jeigu pasėlyje buvo išplitusios stiebinės kūlės. Dirvą giliai ariant, infekcijos tikimybė mažėja. Prieš sėjant nebeicuotą rugių sėklą, reikėtų ją ištirti ir&nbsp;įsitikinti, ar nėra užsikrėtusi kūlėmis. Jei bus rasta kūlėsporių, sėklą būtina beicuoti. Sėjant beicuotą sėklą, dygstantis rugio daigas apsaugomas nuo sėklos ir nuo dirvos </span><em style=\"color: black;\">U. occulta </em><span style=\"color: black;\">infekcijos. </span></p><p><br></p><br>Kokius augalus pažeidžia? <br><p>Stiebinės kūlės pažeidžia žieminius rugius.</p>"
  }
]